Protų…

Nuo pirmųjų netelevizinių viktorinų Lietuvoje pradžios praėjo per 20 metų. Nuo viktorinų baruose pradžios – daugiau nei 10. Jau visai solidi istorija.

Tikriausiai nieko keisto, kad dabar ši rinka nusistovėjusi labiau, nei kada anksčiau. 2018 m. balandį, palyginus su 2017 m. lapkričiu, oficialiose viktorinose* dalyvaujančių komandų skaičius kiek sumažėjo (nuo 1228 iki 1090 per savaitę). Tačiau tai irgi tendencija: pavasarėjant ir šylant orui, daugiau žmonių laisvalaikį leidžia lauke, o ne protų kovų ringuose.

2017 m. pavasarį komandų tomis pat savaitėmis taip pat žaidė mažiau, nei 2016 m. rudenį (1187 ir 1301).

Tiesa, tai reiškia, kad 2016-2017 sezone apskritai viktorinų klausimus kas savaitę gliaudė apie 90 komandų daugiau. Ar tai reiškia, kad proto žaidimai praranda populiarumą? Jei taip, tai tik dėl to, kad atsirado daugiau intelektualių pramogų. Tačiau žaidžiančių proto žaidimus žmonių procentas mažėja lėčiau: juk tuo pat metu mažėja ir gyventojų skaičius Lietuvoje, jaunimo skaičius.

Viktorinų lygų populiarumo kaita nuo 2015 m. iki dabar

Tiesa, neteleviziniai proto žaidimai, 1997 m. prasidėję tarp studentų ir dar 2009 m. baro viktorinų pradžioje irgi kupini jaunimo, dabar jau sutraukia įvairiausių amžiaus grupių dalyvius. Vyresnieji ypač pamėgę kai kurias konkrečias lygas (Protų kovas su I. Rosenaite, Inteletų kovas, iš dalies – Protų kovas su R. Petrausku, Auksinį protą). Šiose lygose mažesnė klausimų dalis susijusi su šiuolaikine populiariąja kultūra. Tikėtina, kad vyresniųjų dalyvių dalis toliau augs, nes tie, kas buvo jauni pradėję žaisti proto žaidimus, dabar jau nebe visai jauni, be to, užsienyje viktorinos populiarios tarp vyresnių žmonių.

Nusistovėjo ne vien bendri dalyvių skaičiai, bet ir renginių vietos. Štai “Protų lyga, arba ko nežino Kazys?“, anksčiau kas pusmetį keisdavusi divizionų vietas, ypač Vilniuje, šį pusmetį vyksta tose pat vietose, kaip ir praeitą.

Net “Auksinis protas” iš esmės nesiplėtė. Vieninteliai Lietuvos mažieji miestai, kuriuuose šį pusmetį vyko viktorinos, bet jokią anksčiau mūsų kronikose apžvelgtą savaitę nevyko – Skuodas (ten žaidė 8 komandos) ir Visaginas (6; tiesa, Visagine anksčiau vyko rusiškas “Kas? Kur? Kada?”). Atrodo, plėtros galimybės Lietuvoje išsemtos. “Auksinis protas” nuėjo į Londoną – logiška, žinant lietuvių skaičių ten, bet komandų kol kas – tik 10 (ne ką daugiau, nei buvo uždaytame Edinburgo divizione ir ne ką daugiau, nei R. Petrauskas turi Briuselyje).

“Auksinio proto” komandų skaičius per pusmetį irgi sumažėjo (nuo 386 iki 378), tačiau šis mažėjimas gerokai menkesnis, nei daugelio kitų lygų – taigi, per pusmetį “Auksinis protas” tik sustiprino lyderio pozicijas ir komandų skaičiumi jau beveik prilygsta R. Petrausko ir “Ko nežino Kazys?” žaidimams kartu paėmus. Miestuose “Auksinis protas” net augo: Kaune nuo 51 iki 60 komandų (atidarytas papildomas, jau ketvirtasis, divizionas), o kituose pridėjo po 1 ar kelias komandas (tik Vilniuje sumažėjo). Didžiausios netektys – miesteliuose, kur komandų sumažėjo nuo 211 iki 190.

Apskritai Lietuvos miesteliuose tendencijos – labai įvairios. Vienur viktorinos laikosi tvirtai, kitur pradinis entuziazmas per kelis pusmečius išblėsta.

Augančių mažųjų miestų, tiesa, ne daug: Kretinga (2016 m. – 11 komandų, 2017 m. – 12, 2018 m. – 15), Palanga (10, 11, 14), Molėtai (5, 10), Pakruojis (4, 6, 8). Pirmieji trys – “Auksinio proto”, Pakruojis – “Ko nežino Kazys?” valdos.

“Stabilūs” mažieji miestai – Ignalina (10-11), Ukmergė (~9), Žasliai (~5) ir daug kitų.

“Smunkantys” mažieji miestai – Jonava (nuo 12 komandų 2016 m. iki 5), Kazlų Rūda (nuo 9 iki 3), Jurbarkas (nuo 18 iki 5).

Įdomu būtų sužinoti, kokios šių skirtumų priežastys: vedėjo charizma, kovų lygumas ar dar kas. Nes juk klausimai toje pat lygoje – vienodi; jei esate žaidėjas “kylančiame” arba “smunkančiame” mieste – palikite komentarą.

Kitos didžiosios lygos išbarstė daugiau komandų, nei “Auksinis protas”: “Ko nežino Kazys?” pavasarį žaidė 25 komandom mažiau (265 ir 240), o R. Petrausko lygoje – 21 komanda (203 ir 182). Vilniuje R. Petrausko ir “Auksinio proto” lygos jau vienodo dydžio.

Viktorinų populiarumas miestuose

Tiesa, savo sezono pabaigos kalboje, R. Petrauskas minėjo, kad džiaugiasi, jog jo lyga, nors ir nebėra didžiausia, nors ir yra brangiausia (3 eurai už žaidimą), kartu yra ir stipriausia: ne visos komandos pakankamai pajėgios, kad ten žaistų. Jis teigė labai besidžiaugiantis savo lyga ir, priešingai nei kai kuriuos ankstesnius metus, nebegalvojantis nepradėti naujo sezono. Šiaip ar taip, R. Petrausko lyga, nepaisant didelio įdirbio, nuolat atsinaujina naujomis idėjomis ir taip vis toliau tolsta nuo “baro viktorinos”, kokiomis prasidėjo visa proto žaidimų manija – tai yra, tokios, kur yra tik klausimai ir atsakymai – ir darosi kažkuo panašesniu į TV žaidimą, su visokiomis rungtimis. Pastarąjį sezoną pas R. Petrauską įprasti dalykai – “Kas? Kur? Kada?” klausimai, piramidės turas (kur tam tikroje piramidėje surašytos visos vieno turo teisingų atsakymų raidės), kryžiažodžio turas (tik prastesnėms komandoms – visi turo atsakymai surašyti į kryžiažodį) ir užuominų turas (tik prasčiausioms komandoms – papildomos užuominos kiekvienam vieno turo klausimui). Iš jau seniau išlikę virtualūs divizionai, reitingai ir kita.

Mažesniųjų lygų tikslius žaidėjų skaičius nustatyti darosi sunkiau: dalis “vidutinių lygų” neskelbia duomenų ar juos skelbia vis rečiau. Pvz., “Intelektų kovos” juos paskutinį kartą skelbė kovą. “Smegenų kovos“, išsiplėtusios į naujas renginio vietas, skelbia ne visų vietų duomenis. Paskelbtieji duomenys – 85 komandos per savaitę (plg. su 129 prieš pusmetį ir 105 prieš metus), tačiau pridėjus viešai neskelbtuosius išeitų 102, taigi, “Smegenų kovos” lieka “ketvirtąja” Lietuvos lyga.

Panašiai pozicijas laiko ir “Protų kovos su I. Rosenaite” bei “IQ kovos” – mažesnių miestų lyga.

Kai kurios mažiausiosios, kartą į savaitę vienoje vietoje vykstančios, lygos skaičius skelbia ir situacija jose primena situaciją miesteliuose. Tik kad nė viena nestiprėja, tačiau kai kurios smunka labai sparčiai. “Pasuk makaulę” nuo mūsų statistikos skaičiavimo pradžios susitraukė jau perpus (nuo 10-11 komandų iki 4), o didžiausia Kauno protų lyga vis dar besitituluojančios Punto Jazz palėpės protų kovos – nuo 20-23 iki 12.

Pabaigai – Lietuvos žemėlapis pagal tai, kokiuose rajonuose (savivaldybėse) kuri proto žaidimų lyga sutraukia daugiausiai komandų. Išskyrus didmiesčius, daugelyje rajonų veikia tik po vieną lygą. Ten, kur yra konkurencija, dažniausiai triumfuoja “Auksinis protas”, nors yra išimčių (pvz. Utenoje “Auksinis protas” sutraukia mažiau komandų, nei “Ko nežino Kazys?”)

Protų kovų žemėlapis pagal stipriausias rajone

*Proto žaidimai, kurių rezultatai yra skelbiami internete.

Atsakymas į klausimą “Kiek reikia Lietuvai galvosūkių kambarių?” atrodo yra “apie 90-100”. Būtent tokį skaičių pasiekusi Lietuvos pabėgimo kambarių rinka nustojo plėstis.

2017 m. pradžioje dar sparčiai dygo nauji pabėgimo kambariai – įspūdingesni, nei iki tol, su modernesnėmis technologijomis ir brangesniais prietaisais. Pavyzdžiui, “Lost Escape” naujausiame pabėgimo kambaryje “Pjūklas” yra specialiai pagal užsakymą gamintas įrengnys, kuris kainavo ne vieną ir ne tris tūkstančius eurų. Plėtėsi ir “Smart Rooms” (Vilniuje), iš Ukrainos atvykę šeimininkai įkūrė naujus modernius “Insight Out” kambarius.

Tačiau 2017 m. antroje pusėje į “Protu.lt” pašto dėžutę vietoje kvietimų apžvelgti naujus įspūdingus pabėgimo kambarius vis dažniau ateidavo pranešimai, kad tas ar kitas kambarys užvėrė duris su visam ir reikėtų informaciją apie jį pašalinti iš straipsnių. Ir net mes negalėjome nuspėti, kokį kambarį toks likimas ištiks sekantį: rinka negailestingai šienavo tikrai ne pačius blogiausius.

Tiesą pasakius, labiau kentėdavo kaip tik neseniai atsidarę ir gana modernūs kambariai. Jie, matyt, duris atvėrė nelaiku. Tie, pirmieji, net ir ne taip išmoningai įrengti, jau turėjo įdirbį – daug kas juos išbandė, papasakojo draugams, Google juos rodė aukštose pozicijose. Net ir padarius didesnes investicijas, sunku buvo sėkmingai konkuruoti, ypač jei viešieji ryšiai – nestiprioji pusė.

“Pirmoji liūdna kregždė” buvo “Lost Key” Vilniuje. Gana modernus kambarys su daug ekranų ir kitokios elektronikos paveikė vos kelis mėnesius. Nuo rugsėjo nebeliko ir “Decode Room” su unikaliu scenarijumi apie “Putlerį”, kur žaidėjų komanda privalėjo pasidalinti į dvi dalis ir bendradarbiauti skirtinguose kambariuose. Užsidarė ne tik šis žymus jų kambarys, bet ir antrasis “Mafijos paslaptis”, stebinęs staiga kristi pradėdavusiomis lubomis ir irgi paveikęs tik kelis mėnesius. Neliko ir trumpai veikusio “Pabėk iš tamsos”, taip pat duris užvėrė ir vienas seniausių pabėgimo kambarių organizatorių “Try2Escape“, valdęs Illuminati ir 007 kambarius.

Šitaip nukraujavusi Vilniaus pabėgimo kambarių pasiūla net susitraukė. Jei 2017 m. pradžioje Vilniuje veikė 41 pabėgimo kambarys, tai 2018 m. pradžioje – 40. Tiesa, šiuos “nuostolius” Lietuvos mastu kompensavo Kauno augimas, nors ir irgi sulėtėjęs: nuo 27 pabėgimo kambarių Kaune padaugėjo iki 33. Kaunas taip dar labiau sutvirtino lyderystę kaip miestas, kuriame vienam pabėgimo kambariui tenka mažiausiai gyventojų (jau mažiau nei 10 000). Kaune, be “Lost Escape”, plėtėsi ir kiti organizatoriai: “Karma Room”, “Escape Kaunas” pridėjo po kambarį, “Infinity Room” – du, Kaune naują kambarį atidarė “Bėglys“.

Pabėgimo kambarių skaičiaus kaita Lietuvoje bėgant metams

Bet apskritai senųjų organizatorių plėtra sulėtėjo, o kai kurie “seniai žadami” “tuoj atidarysiami” kambariai yra žadami jau nebe vienerius metus. Ir naujų organizatorių atsirado nedaug: pernai buvo 45, šiemet 50 organizatorių, ir visi naujieji iš esmės įsisteigė 2017 m. pirmoje pusėje. Dauguma senųjų pabėgimo kamabrių savininkų tiesiog laiko savo kambarius iš esmės jų nebekeisdami ir toleruodami tai, kad technologijomis smarkiai astilieka nuo rinkos lyderių. Tačiau jų patalpų nuoma dažniausiai pigesnė, nereikia papildomų investicijų ir todėl, jei kambariai nuo seno gana populiarūs, jie gali generuoti visai neblogą pelną. Aišku, yra išimčių – pabėgimo kambarių šeimininkų, keičiančių savo kambarius iš esmės. Vieni tokių – “Wrong Room“, kurie įsteigė pirmąjį Lietuvoje pabėgimo kambarį (gana paprastą). Tą kambarį ir du kitus kambarius 2017 m. pradžioje uždarė ir įsteigė naują – technologiškai gerokai pažangesnį.

Kiti senieji organizatoriai, matydami, kad pabėgimo kamabrių rinka darosi perpildyta, verčiau plečia veiklą apskritai. “Infinity Room”, pavyzdžiui, be pabėgimo kambarių atidarė indų daužymo kambarį, ne vienas pabėgimo kambarių organizatorius pradėjo siūlyti užduoti atvežti į šventes ir t.t.

Vilniuje ir Kaune pabėgimo kambarius jau žino beveik kiekvienas, o likusioje Lietuvoje jie taip ir liko nišinė pramoga. Klaipėdoje, trečiame pagal dydį mieste, taip ir neišpopuliarėjo, ir didžiausiam pabėgimo kambarių organizatoriui tenai “Slaptam cechui” teko uždaryti visus tris kambarius. Dabar jokiame Lietuvos mieste, be Vilniaus ir Kauno, nėra daugiau 4 pabėgimo kambarių.