Ina Rosenaitė dažnai laikoma proto žaidimų viruso “paskleidėja” Lietuvoje. Būtent po jos bare “Mano alibi” 2009 m. pradėtų “Proto kovų“, iki tol nišinė pramoga per kelerius metus virto masine, žinoma kiekvienam lietuviui.

Nenumaldomai artėja “Protų kovų” dešimtmetis. Ta proga kalbamės su jų autore Ina Rosenaite, iki šiol kiekvieną savaitę kuriančia klausimus bei vedančia žaidimus.


Inos Rosenaitės Protų Kovos

Grįžkime į 2009 metus. Kaip sugalvojote organizuoti proto žaidimus?

Ir anksčiau vienam kitam barui siūliau tokią pramogą, tačiau visi šeimininkai man teigė, kad jokie lietuviai nesėdės bare ir neatsakinės į jokius klausimus.

O “Mano alibi” atidarė mano draugė, kuri mielai sutiko leisti man pabandyti. Tada nieko per daug negalvojau, norėjau pabandyti, pažiūrėti kas bus ir pradėti galvoti kiek vėliau.


Nors atskiri neteleviziniai proto žaidimai Lietuvoje vyko ir iki tol (Protmušis, Vilniaus smegenų sostinė), tik po jūsų “Protų kovų” tokių žaidimų Lietuvoje per dvejus-trejus metus užderėjo kaip grybų po lietaus. Sąkykite drąsiai: ar manote, kad šį hobį išpopuliarinote jūs?

Sunku pasakyti.

Kad žaidimas, į kurį susirinko daugiausiai žmonių, vyko pas mane Mano Alibi tai tikrai, bet teigti, kad juos išpopuliarinau, negalėčiau.


Kurių kitų žaidimų organizatoriai, prieš juos įsteigdami, žaidė jūsų “Protų kovas”?

Pas mane žaidė Robertas Petrauskas, Vytaras Radzevičius keliskart buvo atėjęs pažiūrėti.

Buvo ir kiti turbūt, bet toli gražu ne visus tokių žaidimų organizatorius pažįstu.


Prekės ženklas “Protų kovos” priklauso jums ir Robertui Petrauskui drauge, nors jūsų lygos atskiros. Kaip atsitiko, kad kartu įregistravote prekės ženklą ir renginius vadinate vienodai?

Tiesiog taip draugiškai sutarėme ir tiek.


Pastaraisiais metais išpopuliarėjo, tikriausiai sekant Robertu Petrausku, toks proto žaidimų lygų modelis, kai vienu metu žaidimai vyksta dešimtyse Lietuvos vietų ir miestų, užduodami tie patys klausimai. Jūsų lygos modelis kitoks: proto žaidimai vyksta tik keliose vietose (Vilniuje, Kaišiadoryse, Kaune), tačiau beveik kasdien. Kodėl?

Mums su mažesniais miestais yra truputį bėda – kiek bandėme, ir žaidėjai, ir vedėjai sako, kad kiek per sunkūs klausimai. Labai lengvinti žaidimo negalime, nes tada mūsų nuolatiniams žaidėjams bus nebeįdomu.

Kiek žinau, ir Robertas bandė spręsti šią problemą silpnesnių žaidėjų lygoms siūlydamas įvairias pagalbas ir palengvinimus, mintis gal ir nebloga, bet esame nusprendę, kad pasiliksime prie to, kas yra.

Manau, kad šiemet vėl pamėginsime žaidimus rengti Klaipėdoje, nes jau turime kas juos ten organizuotų. Gal pabandysime dar vienur kitur, bet nelabai turime laiko ir noro blaškytis.


Jūsų “Protų kovos” kitais metais švęs dešimtmetį. Tai – labai ilgas laiko tarpas. Ar “Protų kovos” netapo rutina?

Kol kas ne, dar džiugina.


Kokie buvo jūsų lūkesčiai, kai prieš dešimtmetį pradėjote Protų kovas? Kiek dabartinė situacija nuo jų skiriasi?

Kai pradėjau, jokių lūkesčių nebuvo, buvo tiesiog smagus eksperimentas – ir man kažkas naujo, ir Vilniuje tada nieko panašaus nevyko.

Dabar situacija, kaip žinote tokia, kad panašūs žaidimai vyksta kas antrame bare.


Kokiais “Protų kovų” pasiekimais, įvykusiais per tuos dešimt metų, labiausiai džiaugiatės? Ko gailitės?

Džiaugiuosi, kad žmonėms šis užsiėmimas patinka, džiaugiuosi, kad taip laisvalaikį leidžia vis įvairesnio amžiaus žmonės.

Gailėtis gal vieno kito dalyko per kvizmasterio karjerą ir galima, bet gyvenime stengiuosi atgal nežiūrėti ir savigaila neužsiiminėju.


Ar pati kada žaidžiate (žaidėte) proto žaidimus?

Kartais sužaidžiu pas Robertą, esu buvusi ir Vytaro žaidimuose, ir Kazio kartą.


Socialiniuose tinkluose esate lyginusi Lietuvos žaidimus su užsienio, ypač Britanijos, baro viktorinų tėvynės, žaidimais. Kokius skirtumus / panašumus įžvelgtumėte?

Britanijoje vyskta begalė proto žaidimų – ir panašaus formato kaip mūsų, ir visai kitokių, pusiau individualių, pusiau komandinių, ir itin sudėtingų universitetinių žaidimų.

Tokių kaip mūsų – standartinių pubkvizų – skirtumas tas, kad ten tik retam bare klausimai bus rodomi ekrane, daug popierinių užduočių, lapų pildymo ir panašiai. Ir klausimai tie taip lietuvių vadinami žinai-arba-nežinai, “neišmąstomi”.

Organizuotose lygose, kur žaidimai vyksta irgi daugelyje vietų vienu metu, tų “išmąstomų” būna kur kas daugiau.


Kiek žmonių šiandien sudaro “Protų kovų” komandą – veda renginius, kuria klausimus, užsiima rinkodara?

Klausimus kuriame dviese su vyru, dar turime porą kolegų – vedėjus Kaune ir Kaišiadoryse.


Ir kiek laiko per savaitę užima ši veikla?

Sunku paskaičiuoti, bet mums su Gediminu – maždaug po pusę viso darbo laiko.


Ar galima sakyti, kad “Protų kovos” – jūsų šeimos verslas?

Galima sakyti, kad taip – tai šeimos užsiėmimas (verslu to nevadinčiau).

Protų kovos mūsų šeimos tapo neatskiriama dalimi, faktiškai šeimos nariu.


Ar be “Protų kovų” dar turite kitų darbų?

Be protų kovų dar verčiu knygas.

Iki 2013 m. dar dirbau Didžiosios Britanijos ambasadoje, tačiau jos teko atsisakyti – buvo trys darbai, per daug, ir mesti reikėjo tą, kuris mažiausiai įdomus.


Jei reikėtų įvardyti didžiausius skirtumus tarp jūsų lygos ir kitų Lietuvos didesniųjų lygų (“Auksinio proto“, “Ko nežino Kazys?“, R. Petrausko “Protų kovų”, “Smegenų kovų“) – kokius įvardytumėte?

Į tai man sudėtinga atsakyti, esu buvusi tik Petrausko ir Kazio žaidimuose, kurie man yra labai, labai panašūs, tik Kazio, aišku, gerokai lengvesnis.

Į Auksinį protą labai norėčiau nueiti, tik vis neištaikau, nes tą pačią dieną vyksta mano žaidimas.

Smegenų kovose nebuvau.

Kiek pastebėjau, mūsų žaidimų dalyviai yra vyresni.


Vienas jūsų lygos ypatumų – “Protų kovas” verčiate ir į anglų kalbą. Kiek tarp jūsų dalyvių yra anglakalbių? Kas jie? Kaip jie sužinojo apie jūsų “Protų kovas”? Kokie jų atsiliepimai?

Nevadinčiau to “vertimu”. Klausimai yra tiesiog ruošiami dviem kalbomis ir nutaikomi taip, kad jie abiejom kalbom būtų atsakomi.

Tarp anglakalbių žaidėjų pasitaiko ir čia gyvenančių, ir turistų.

Tiems, kurie žaidžia pas mus pirmą kartą, paprastai pasirodo sunkoka, bet po to, kai perpranta žaidimą, viskas atrodo kur kas paprasčiau.


Turite omenyje, kad klausimai lietuvių ir anglų kalbomis yra rodomi ne visai vienodi?

Iš esmės vienodi, tačiau būna tokių, kur ir kiek skiriasi, nes ir kalbos skirtingos, tarkim:

Lietuviškai: Kam tai skirta atsiminti? Romo ožkos ganosi žaliuose žolynuose miško vidury.

Angliškai: This sentence may help to remember what? Richard of York gave battle in vain.

(atsakymas – Vaivorykštės spalvas/Rainbow colors)

Arba

Lietuviškai: Apie kokį tai žmogų? 1976TV, 1980ĮB, 1988PKG, 1990GV, 1991BI, 1995K, 2002NG, 2004A, 2006I, 2013VV.

Angliškai: What personality is this about? 1976TD, 1980RB, 1988TLTOC, 1990G, 1991CP, 1995C, 2002GONY, 2004TA, 2006TD, 2013TWOWS.

(atsakymas – Martin Scorsese)


Ar kažkuo skiriasi vienas nuo kito “Protų kovų” žaidimai skirtingomis savaitės dienomis be to, kad kai kurie verčiami į anglų kalbą?

Mūsų penktadienių žaidimai yra kiek lengvesni nei antradienių ir trečiadienių ir juose būna daugiau su Lietuva susijusių klausimų.


Per istoriją jūsų “Proto kovos” pakeitė daug renginio vietų. Šiais metais teko pasitraukti iš “Vienuolio Pub”, kuriose vyko ilgą laiką. Kaip manote, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti gera renginio vieta baro viktorinai?

Gera renginio vieta yra ta, kur visi dalyviai gerai matytų kokį nors ekraną, būtų gera garso sistema, galima būtų susodinti apie 20 komandų, maisto ir alaus kainos būtų sveiko proto ribose ir dar įmanoma nebrangiai pasistatyti automobilį.


“Vienuolio pub’as” daugelį šių kriterijų atitiko ir ten viktorinos, įskaitant jūsiškes, vykdavo kas vakarą, žmonių netrūko. Kodėl jam teko užsidaryti?

Labai gaila, kad užsidarė, išties.

Tačiau “Dainavos” pastato šeimininkus užklupo godumas ir jie nusprendė padidinti patalpų nuomos mokestį. Vienuolio Pubo savininkės pasiskaičiavo, kad bus nuostolių ir atsisveikino.

Dabar patalpos tuščios. Čia kaip toj pasakoj apie auksinę žuvelę.


Kai išpopuliarėjo jūsų “Protų kovos”, atsirado “pasekėjų”, įkūrusių savas lygas, Lietuvoje buvo kalbama apie “viktorinų madą”, neva truksiančią vienerius, dvejus, paskui gal ketverius metus. Tačiau “mada” nesibaigė ir per dešimtmetį, nors pastaruoju metu viktorinų dalyvių, atrodo, Lietuvoje nebedaugėja. Kokia, jūsų nuomone, Lietuvos “viktorinų scenos” ateitis?

Manau, kad jos vyks kaip ir vyksta dar ilgai.