Protų…

Po ilgo augimo, 2017 m. pavasarį Lietuvos oficialių viktorinų* žaidėjų skaičiai ėmė menkti.

Tai, tikriausiai, lėmė ir dideli Lietuvos proto žaidimų sceną supurtę sukrėtimai: augusios kainos, apmokestintos paskutinės nemokamos didžiosios lygos bei užsidariusios svarbios “viktorinų arenos” ir lygos.

Jūsų dėmesiui – žvilgsnis į Lietuvos viktorinų sceną 2017 m. balandžio trečiąją savaitę.

R. Petrausko kainų augimas išskyrė lygas

Vienas didžiausių šio pusmečio sukrėtimų – augusios kainos. Viena populiariausių Roberto Petrausko “Protų kovų” lyga dalyvavimo mokestį žaidėjui padidino nuo 2 iki 3 eurų. Jei kažkam atrodo, kad 1 euras nedaug, priminsiu, kad tai yra net 50% pabrangimas, o standartinei šešių žmonių komandai dalyvavimas “Protų kovose” pabrango nuo 12 eurų (41 lito) iki 18 eurų (62 litų). Palyginus su “litų laikais” prieš pora metų, Roberto Petrausko “Protų kovos” dabar jau – daugiau nei dvigubai brangesnės (tuomet kainavo 5 Lt žmogui, tai yra 30 litų 6 žmonių komandai). Dalyvavimas jose vidutiniškai dvigubai brangesnis ir už dalyvavimą konkurentų lygose.

Palyginus su litų laikais, Roberto Petrausko “Protų kovose” dalyvaujančių komandų skaičius irgi krito beveik perpus. Aišku, viso to negalima suvesti vien į pabrangimą – per tą laiką atsirado ir išsiplėtė nauji konkurentai. Tačiau pastarasis pabrangimas parodė, koks yra viktorinų rinkos elastingumas. Praeitą pusmetį R. Petrausko “Protų kovų” dalyvių traukimasis jau buvo sustojęs, nusistovėjęs ties maždaug 240 komandų kiekvieną savaitę. Vos pabranginus “Protų kovas”, “dingo” maždaug 40 komandų, tai yra, 17% – praeitą savaitę žaidė 199.

Vien iš finansinės pusės, iš pirmo žvilgsnio, logiškas sprendimas (tiesioginės pajamos iš 240 šešių asmenų komandų, kai kaina 2 eurai asmeniui, būtų 2880 EUR, o iš 199 šešių asmenų komandų, kai kaina 3 eurai asmeniui – 3582 EUR). Tiesa, yra vienas “bet” – R. Petrausko “Protų kovos” naujų kainų netaiko studentams ir pensininkams. Tikėtina, kad tarp likusiųjų žaisti – neproporcingai daug pastarųjų (palyginus su “išsilaksčiusiais”).

Kaip ten bebūtų, stipriausios komandos Roberto Petrausko nepaliko. Joms ši lyga vis dar – smagiausia, o šis hobis – pakankamai svarbus, kad už jį mokėti daugiau. Tuo tarpu kai kurios silpnesnės komandos, kaip R. Petrauskas yra minėjęs Protu.lt interviu, ir šiaip neretai “balansuodavo” ties sprendimu pasitraukti iš jo lygos dėl esą sunkių klausimų. Taigi, išreiškęs norą, kad lygos labiau skirtųsi viena nuo kitos, R. Petrauskas, atrodo, nusprendė eiti “elitinės lygos” keliu, kur už kokybės siekį reikalaujama ir daugiau susimokėti.

Laikas parodys, kiek yra tų sutinkančių mokėti daugiau (ir kiek daugiau), taip pat ar, “pabėgus” nesutinkantiems mokėti daugiau, Roberto Petrausko “Protų kovos” nepasirodys pernelyg tuščios stipriausioms komandoms, kad išlaikytų tą Lietuvos “Premier lygos” vaizdą. Tačiau jei išlaikys ar kels kokybės kertelę, R. Petrauskui viskas gali būti gerai: juk už kitas pramogas – kiną, sporto ar koncertų bilietus – lietuviai tikrai linkę mokėti dar daugiau, o viktorina yra 3 valandų viso vakaro pramoga.

Daug, tikriausiai, priklausys ir nuo to, ar kainas kels kitos didžiosios lygos. Šiaip ar taip, Roberto Petrausko lyga ilgą laiką buvo savotiškas rinkos lyderis ta prasme, kad jos padarytus sprendimus kopijuodavo kitos didžiosios lygos (pvz. klausimų formato, tarpmiestinės rezultatų skaičiavimo sistemos). Visgi, daug pastarųjų metų R. Petrausko sprendimų (pagalbos komandoms ir pan.) nebuvo nukopijuoti ir “rinkos standartu” netapo.

Didmiesčiuose neliko nemokamų lygų

Antrasis didelis šio pusmečio sukrėtimas – didmiesčiuose neliko nemokamų viktorinų lygų. “Vaga”, per keletą metų trukusius mėginimus taip ir nepritraukusi daugiau 30 komandų per savaitę per visus penkis didmiesčius, “Žinovų klubo” žaidimus nutraukė.

Tuo tarpu Vilniaus “Smegenų kovos” (antroji pagal dydį lyga Vilniuje) savo žaidimus apmokestino – jie dabar kainuoja 1 eurą žmogui. Šiai lygai populiarumo nestigo, kas pusmetį ji “atidarydavo” žaidimus poroje naujų vietų ir pritraukdavo apie 20-30 naujų komandų. Tačiau, kadangi “Smegenų kovos” organizuojamos vos keleto žmonių, kurie veda ir kuria klausimus skirtingų savaitės dienų žaidimams, pasak organizatorių, galimybių plėstis fiziškai neliko, nepaisant to, kad daugelį renginio vietų visos norinčios komandos net netilpo.

Todėl “Smegenų kovų” organizatorius Andrius Smirnovas nutarė eiti apmokestinimo keliu. Rezultatai – panašūs kaip pas Robertą Petrauską. Pirmą kartą istorijoje “Smegenų kovų” lyga šį pusmetį susitraukė: nuo 116 iki 105 komandų. Tai įvyko nepaisant to, kad atidarytos dvi naujos žaidimo vietos (pirmą kartą – nebe vien “Amber Foods”/”Vičiūnai” tinklo restoranuose, kurio rinkodarinio renginio marškinėlius, atrodo, “Smegenų kovos” jau pilnai išaugo). Vidutinis komandų skaičius vieno renginio metu sumažėjo nuo 19 iki 13 (-32%), o neskaičiuojant naujų vietų – nuo 19 iki 15 (-21%). Tuo tarpu renginio vedėjų skaičių visgi teko didinti, nes vieną dieną per savaitę “Smegenų kovos” vyksta jau trijose vietose vienu metu.

Po šių pokyčių, nemokamos viktorinų lygos liko iš esmės provincijos (Alytaus ir mažesnių miestų) fenomenas, kur pinigų už dalyvavimą vis dar nerenka net “Auksinis protas“, didžiausiuose miestuose kainuojantis 2 eurus žaidėjui.

Kur išsilakstė komandos?

Dalis didmiesčių komandų, tikriausiai, susitaikė su augančiomis kainomis, nurijo karčią piliulę ir žaidžia toliau kur žaidė.

Dalis, apmokestinus ar pabranginus jų renginį, nusprendė pereiti žaisti kitur – irgi mokamai, bet ten, kur, galbūt, kainos/kokybės santykis atrodė geresnis. Pozicijas vėl sustiprino “Ko nežino Kazys?“, kur žaidimas, priklausomai nuo vedėjo, kainuoja skirtingai, bet niekuomet nėra brangesnis nei 1,5 euro žmogui (nors, tiesa, pastaruoju metu Vilniuje beveik visi vedėjai jau ir ima šią maksimalią kainą). “Ko nežino Kazys?” komandų per pusmetį padaugėjo nuo 220 iki 259 (pagerintas ankstesnis lygos rekordas Protu.lt matavimo metu, 254, pasiektas prieš metus). Vilniuje – nuo 129 iki 140, Kaune – nuo 23 iki 34, Šiauliuose – nuo 7 iki 11.

Tačiau, palyginus su kitų lygų netektimis, šis augimas nėra žymus. Dalis komandų, atrodo, išėjo “į niekur” – nustojo žaisti, arba žaidžia rečiau. Gal 1 euras žmogui kažkam neatrodo didelis sukrėtimas, tačiau jis gali paskatinti net ir pinigų nestokojančią komandą susimąstyti, ar jie vis dar nori tęsti žaidimus. Be to, atkritus ir tik vienam ar keliems draugų kompanijos nariams, gali lengvai “subyrėti” ir visa komanda.

Ir apskritai – intelektualių pramogų pasiūlos šiuo metu – gerokai daugiau, nei prieš 5-10 metų, kuomet išplito barų viktorinos. Viena labiausiai plintančių – pabėgimo kambariai. Tikslius jų lankytojų srautus apskaičiuoti sudėtinga, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jų veikia virš 100, manytina, kad kiekvieną savaitę juos gali aplankyti iki kelių tūkstančių žmonių – arba bent trečdalis tiek, kiek žaidžia viktorinose.

Šios pramogos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingos. Jos neretai konkuruoja dėl tų pačių klientų. Juk susirinkusi intelektualių pramogų ištroškusi draugų kompanija neretai renkasi tarp pabėgimo kambario ir viktorinos – ir to, ir to, daryti nebūtinai gali, nes vakarų skaičius, kurį jie apskritai gali skirti tokioms pramogoms – ribotas. Tiesa, nepaisant viktorinų pabrangimų, pabėgimo kambariai už jas – gerokai brangesni; už tiek, kiek kainuoja apsilankymas pabėgimo kambaryje (~45 EUR komandai iš 4 žmonių, kas reiškia ~11 EUR žmogui) ne tik gali susimokėti už dalyvavimą kad ir R. Petrausko “Protų kovose”, bet dar ir atsakinėdamas klausimus pavakarieniauti ir atsigerti. Be to, pabėgimo kambario pramoga trunka tik 1 val., kai viktorina – ~2,5-3 val.

Auksinio proto žygis per miestelius baigtas?

Vilniuje komandų sumažėjo nuo 646 iki 531 (tai yra mažiausiai nuo Protu.lt matavimų pradžios, -18% per pusmetį). Šį miestą labai palietė kainų augimas (jos visu euru pakilo ~33% Vilniaus žaidėjų). Buvo ir kitas sukrėtimas: duris užvėrė viena tradicinių “viktorinų arenų” “Vienuolio Pub”, kur buvo įrengta tokioms pramogoms pritaikyta erdvė su daug ekranų. Ten vykdavusios viktorinos turėjo skubiai ieškotis naujų vietų. Labiausiai tai palietė Inos Rosenaitės “Protų kovas”, kurios ten vykdavo dukart per savaitę, iškeliavo ir Vytaras Radzevičius (“Intelektų kovos“). Tiesa, Ina dalyvių neprarado (neigiamas statistinis pokytis grafike žemiau susijęs su tuo, kad aprašomą savaitę nevyko kino-muzikos “Protų kovos”), o Vytaras – praranda panašiais tempais, kaip anksčiau. Gera vieta ilgai tuščia nebūna, todėl nuo šiol kone kasdien aukščiausių lygų viktorinos dabar vyksta baruose, anksčiau joms savo erdves skirdavusiuose truputį rečiau, tokiuose, kaip “Stars and Legends”.

Vilniuje užsidarė ir kai kurios senos lygos: pasibaigė “Orakulas Pub Quiz“, “Kino meistras”, o KINFO praretino viktorinas. Taip jau sutapo, kad aprašomą savaitę nevyko jokia teminė futbolo ar krepšinio viktorina – jos būtų Vilniaus dalyvių skaičius kiek padidinusios, tačiau vis tiek tikrai ne iki prieš pusmetį buvusio lygio.

Vienintelė Vilniuje pradėta nauja oficiali viktorina – “Magma protų žaidimas” (14 komandų). Tiesa, nauja ji tik sąlygiškai, nes jos kūrėjas – Andrius Smirnovas iš “Smegenų kovų”. Nauji žmonės, atrodo, į viktorinas ateina nebent kaip vienos didžiųjų lygų vedėjai. Dar viena gera žinia: nustojo mažėti “Protai” lyga, jos dalyvių skaičiai net išaugo nuo 39 iki 40 komandų.

Dalyvių sumažėjo ir daugumoje kitų miestų. Galinga “Auksinio proto” ekspansija per Lietuvos miestelius aprimo. Tiesiog, tikriausiai, nebeliko Lietuvos miestelių, kur dar nevyktų viktorinų, tačiau būtų savanorių vedėjų, pasiruošusių nemokamai jas organizuoti. Todėl “provincijoje” pokyčiai apsiriboja persistumdymu: šen ar ten ateina nauja lyga (“Auksinis protas” į Seirijus, Rastinėnus, Druskininkus, Uteną, “Ko nežino Kazys?” į Elektrėnus, Anykščius, Druskininkus), iš šen ar ten esama pasitraukia (“Auksinis protas” iš Viekšnių, Simno, Švenčionių, Raudondvario, “Ko nežino Kazys?” iš Biržų).

Stebuklų nebūna: naujose vietose dalyvauja, pačiu geriausiu atveju, kokios 5 komandos (Serijuose “Auksinį protą” praeitą savaitę težaidė viena), nes tai arba labai maži miesteliai (kaimai), arba tuose miestuose jau seniau įsitvirtinę konkurentai. Tuo pačiu kai kuriuose mažuose miestuose, kur žaidimai vyksta jau seniai, jų dalyvių skaičius senka: gal ir dėl demografijos, ir dėl pabodusios pramogos. Štai Rokiškyje “Auksinio proto” gretos per metus sumenko nuo 9 iki 3 komandų, Jurbarke per dvejus – nuo 18 iki 9. Tiesa, kituose miesteliuose viktorinų gretos smarkiai nesikeičia, pavyzdžiui Palangoje dveji metai žaidžia ~10 komandų, Ukmergėje ~9.

Nebesiplečia “Auksinis protas” ir didmiesčiuose – nors, R. Petrauskui pakėlus kainas, sugebėjo perimti iš jo lyderystę Kaune (26%), o Panevėžyje užimti net 58% rinkos. Visgi, tiek Vilniuje, tiek Šiauliuose “Auksinis protas” tėra ketvirta pagal svarbą lyga – likę konkurentai pakankamai stiprūs, o jų dalyviams, galbūt, televizijos laida taip smarkiai neimponuoja, kad dėl jos pereitų į naują lygą.

*Oficialios viktorinos – viktorinos, kurių rezultatai yra skelbiami viešai internete.

Galvosūkių kambariai Lietuvoje atsirado vos prieš pustrečių metų, bet šiandien Lietuvoje jų veikia jau beveik 100. Be galvosūkių kambarių neretas Lietuvis nebeįsivaizduoja savo laisvalaikio. Tikriausiai jokia nauja pramoga Lietuvoje nėra išplitusi šitaip greitai.

Protu.lt portalas pirmasis plačiau pažvelgia į Lietuvos galvosūkių (pabėgimo, nuotykių, užduočių, iššūkių, paslapčių…) kambarių rinką. Kaip keičiasi galvosūkių kambariai? Kokiuose miestuose jų daugiausia? Kas skatina atidaryti pabėgimo kambarį?

Pabėgimo kambariai Lietuvoje skaičiais

2017 m. sausį Lietuvoje veikė 94 galvosūkių kambariai, priklausę 45 skirtingiems šeimininkams.

Palyginimui, 2016 m. sausį galvosūkių kambarių Lietuvoje buvo 51, o 2015 m. sausį – vos 8.

Tai reiškia, kad per metus Lietuvoje galvosūkių kambarių skaičius padidėja 42. Atsižvelgiant į tai, kad per tą laikotarpį dalis kambarių užvėrė duris, statistika dar įspūdingesnė: pastaruosius dvejus metus Lietuvoje po naują pabėgimo kambarį vidutiniškai atsidarydavo kiekvieną savaitę.

2017 m. sausį 42 galvosūkių kambariai veikė Vilniuje, 27 – Kaune, 7 – Klaipėdoje.

Kaip keičiasi galvosūkių kambariai?

Nuo 2014 m. vidurio, kai Lietuvoje atsidarė pirmieji galvosūkių kambariai, iki maždaug 2015 m. vidurio, dauguma galvosūkių kambarių buvo įrenginėjami labai paprastai. Jų šeimininkai, išsinuomoję kokias kitiems nereikalingas patalpas rūsyje ar sovietiniame daugiaaukštyje, surinkdavo įvairius daiktus iš savo namų ar draugų ir, improvizuodami bei demonstruodami išradingumą, savomis rankomis paversdavo juos galvosūkiais. Šiaip ar taip, konkurencija nebuvo didelė, o ir verslo metodas atrodė pernelyg neužtikrintas, kad kas rizikuotų dideliais pinigais. Daugeliui pirmeivių tai buvo visų pirma hobis.

Tarp tokio tipo “pirmosios kartos” pabėgimo kambarių – “nepabEXIT” pirmasis kambarys, “Break Room” pirmieji Vilniaus kambariai, “Užkoduota” (visi – Vilniuje), “Atrakink” (Kaune).

2015 m. išplito “antros kartos” galvosūkių kambarių bumas. Tokie kambariai įrengti geresnėse patalpose miestų (ypač Vilniaus ir Kauno) centruose. Jų šeimininkai stengėsi juos įrengti pagal kokią nors temą: detektyvo, mistinę, šnipų ar dar kokią. Be “susineštų” daiktų juose pradėjo rastis ir elektroninės įrangos, specialiai tiems kambariams užsakytų daiktų. Tai buvo metas, kai galvosūkių kambariai tapo nemažu verslu ir investuoti nebeatrodė kvaila.

Tarp tokio tipo kambarių – “Exit Room“, “Illuminati Room“, “Wrong Room – Išprotėjusi virtuvė” (visi – Vilnius).

2016 m. viduryje didmiesčiuose sulaukėme “trečiosios” galvosūkių kambarių kartos. Jų autoriai paprastai patys buvę daugybėje (dešimtyse) kitų pabėgimo kambarių. Jie supranta, kad ir daugumai lankytojų jų galvosūkių kambarys nebebus pirmasis. Todėl stengiamasi priblokšti net ir tuos, kurie matė viską. “Laužomi” įprastiniai nusibodę kanonai: pavyzdžiui, patarimus organizatoriai sako nebe sausai per “iš konteksto iškrentančias” racijas, bet labiau su kambario siužetu susijusiais būdais. Taip pat rimtai rūpinamasi, kad galvosūkiai nesutaptų su nė vienu kitu kambariu, o elektroninė įranga veiktų įdomiai ir netikėtai (pvz. durelės atsidarytų ne nuo mygtuko paspaudimo, o nuo kažkokio veiksmo padarymo visai kitoje kambario pusėje). Išsiskirti mėginama ir atmosfera.

Pirmasis trečiosios kartos kambarys, tikriausiai, buvo “Decode Room – Iškoduok Putlerį“, kurio išskirtinumas – komanda sprendžia galvosūkius pasidalijusi į dvi dalis. Kiti pavyzdžiai – “Lost key – Muziejaus apiplėšimas“, “Horror Hotel“, “Hot Room – Grėjaus apartamentai“, “Smart Rooms” (visi – Vilniuje), “Trial Room – Begalinė istorija“, “Break Free – Mafijos kambarys“, Lost Escape (visi – Kaune).

Tiesa, temomis išsiskirti vis sunkiau. Jos kartojasi. Lietuvoje jau yra trys faraono kambariai, du Šiaurės Korėjos kalėjimai, ištisa eilė detektyvų.

Ar apsimoka atidaryti galvosūkių kambarį?

Tokį masinį galvosūkių kambarių užderėjimą tikriausiai nulėmė nusistovėjusi (pirmųjų galvosūkių kambarių steigėjų “padiktuota”) nemaža apsilankymo jame kaina. Gauti 40-50 eurų už valandą dažnam galvosūkių kambario steigėjui atrodo labai daug. Juk vidutinė valandos alga Lietuvoje – ~7 EUR.

Tiesą pasakius, pabėgimo kambarių kainos Lietuvoje nedaug atsilieka nuo Vakarų pasaulio, bent jau mažesniųjų Vakarų miestų. Tarkime, Liverpulyje apsilankymas nuotykių kambaryje kainuoja labai panašiai ar tik šiek tiek brangiau (50-70 eurų komandai). O juk kitų pramogų kainos, kaip ir atlyginimai, Lietuvoje ir Anglijoje skiriasi keletą kartų… Dirbti Lietuvoje, o uždirbti kiek tą patį darbą Anglijoje dirbantis anglas turbūt – dažno lietuvio svajonė.

Tiesioginės su galvosūkių kambario išlaikymu susijusios išlaidos – nedidelės. Jeigu šeimininkas, užuot samdęs darbuotojus, komandas priima pats, jos apsiriboja patalpų nuoma ir komunaliniais mokesčiais. Kadangi į galvosūkių kambarius žmonės ateina užsirezervavę (ne prašalaičiai), dauguma tokių įstaigų įsikuria patalpose, kurios beveik niekam kitam netinka (su įėjimais iš laiptinės, kiemo, neretai – rūsio), todėl nuomos kainos žemesnės nei, tarkime, parduotuvei ar barui.

Tačiau versle lengvai pasiekiamų aukso kalnų nebūna. Lietuvos mastais didelės potencialios pajamos iš galvosūkių kambarių lėmė, kad tų kambarių atidaryta labai daug, o tai reiškia, kad didžiąją dalį laiko jie stovi tušti (priešingai nei Anglijoje). Čia irgi galima įžvelgti pliusų: šeimininkui nereikia daug dirbti, todėl daug jų turi ir kitus darbus ar (dažniau) verslus.

Tačiau jeigu kambarys sulaukia, tarkime, tik keleto komandų per savaitę, šeimininkui liekanti pinigų suma nėra didelė ir net gali sunkiai padengti tas, kad ir mažas, nuomos išlaidas. Dėl panašių priežasčių pirmieji pabėgimo kambariai jau užvėrė duris, tarp jų – 2016 m. rudenį vienintelis Alytaus pabėgimo kambarys “In/Out“. Tiesa, provincijoje ir kainos maždaug perpus žemesnės, ir potencialių klientų mažiau.

Be to, didelė konkurencija lemia, kad galvosūkių kambariams kur kas daugiau kainuoja reklama, pavyzdžiui, Google AdWords, kurią dauguma perka. O tai – papildomos nuolatinės nemažos išlaidos. Už reklamą reikia mokėti net tada, jei galiausiai klientas, peržiūrėjęs svetainę, apsisprendė pasirinkti kitą kambarį.

Visgi, galvosūkių kambariai užsidaro retai. Mat didžiausia investicija į juos padaroma dar prieš pradedant veiklą. Vieniems ta investicija daugiau – laikas (tiems, kas kambarį įsirengia savo jėgomis), kitiems – ir pinigai (tokių vis daugiau, nes “trečiosios kartos” kambariai reikalauja sprendimų, kurių savo rankomis dauguma nebepajėgūs pasidaryti). Kai ta investicija jau padaryta, užsidaryti dažniausiai neapsimoka, nes kasmėnesinius kaštus pajamos paprastai visgi padengia. Bet tai nereiškia, kad niekas nesigaili padaręs tą pirmąją investiciją.

Tačiau tokių besigailinčių gali būti mažiau, nei būtų kitose rinkose. Mat daugumai galvosūkių kambarių savininkų iki pat šiol tai – ir hobis. Mažai kas žiūri į šią veiklą grynai kaip į verslo nišą, kurią pasirinko vien dėl potencialaus pelno; įrenginėti galvosūkių kambarį daugeliui buvo ir smagu.

Kiek žmonių “bėga iš kambarių” ir kiek pinigų palieka?

Įprastinė apsilankymo galvosūkių kambaryje kaina – 40-50 eurų komandai, tačiau mažesniuose miestuose ji žemesnė, o dideliuose galvosūkių kambariuose, priimančiuose daugiau žmonių – didesnė.

Paskaičiuoti, kiek žmonių per mėnesį Lietuvoje iš viso apsilanko galvosūkių kambariuose bei kokia jų apyvarta – sudėtinga. Mat vieni kambariai populiaresni, kiti mažiau populiarūs. Nors daugelis kambarių skelbia savo lankytojų nuotraukas “Facebook” paskyrose, viešinamos ne visos nuotraukos. Visgi, yra faktas, kad kai kurie kambariai kasdien sulaukia po keleto komandų, kitus gi lankytojai “atranda” tik kartą-du į savaitę ar dar rečiau.

Jei konservatyviai tartume, kad vidutiniškai vienas pabėgimo kambarys lankytojų sulaukia kas antrą dieną, o komandą sudaro vidutiniškai 4 žmonės. Tokiu atveju, per mėnesį Lietuvoje pabėgimo kambariuose apsilanko 5580 žmonių (per metus – 66960, įskaitant pasikartojančius). Laikant, kad vidutinė kaina – 45 eurai, jie “palieka” organizatoriams 62775 eurus per mėnesį (per metus – 753300 eurų).

Jeigu darytume drąsesnę prielaidą, kad vidutiniškai vienas kambarys kasdien sulaukia bent vienos komandos, šiuos skaičius reikėtų dauginti iš dviejų (133920 žmonių per metus, 1506600 eurų apyvarta).

Labai tikėtina, kad pajamomis tiesiogiai iš klientų pabėgimo kambariai jau pralenkė senesnę intelektualią pramogą – baro viktorinas. Jų pajamas skaičiavome 2015 m. rudens kronikoje nuo tol jos didėjo gana nesmarkiai. Tiesa, viktorinų organizatorių sąnaudos gerokai mažesnės: jie ne tik, kad nemoka už renginio vietos nuomą, tačiau kai kurie ir patys gauna pinigus iš restoranų už klientų pritraukimą.

Ar galvosūkių kambarių ne per daug?

Galvosūkių kambarių Kaune ir Vilniuje jau yra tiek, kad, jeigu visi vilniečiai ir kauniečiai, nuo vaikų iki senelių, staiga sumanytų nueiti į galvosūkių kambarį – tai pakaktų vos dviejų savaičių, kad jie visi įgyvendintų savo norą.

Aišku, tikrosios rinkos ribos – kur kas siauresnės, nei visi Lietuvos žmonės, nes ne visiems tokios pramogos patinka. Tų, kuriems patinka, skaičiai didėjo kartu su naujai atidaromais pabėgimo kambariais. Jei 2014 m. tai buvo “keista nišinė pramoga”, o iki pat 2016 m. vidurio dauguma galvosūkių kambarių šeimininkų dar pasakodavo, kad didžioji dalis jų klientų išbando tokią pramogą pirmąjį kartą, tai 2017 m. dauguma pabėgimo kambarių lankytojų jau žino tokią pramogą, “iš kambarių sprunka” ne pirmą kartą.

Tai – labai palanku naujų galvosūkių kambarių kūrėjams. Mat ši rinka unikali tuo požiūriu, kad eiti antrą kartą į tą pačią vietą (kambarį) čia tiesiog kvaila, nes juk galvosūkių kambario patirties esmė – jos naujumas (nežinojimas, kaip spręsti). Dėl šios priežasties tie, kam patiko pirmasis jų aplankytas galvosūkių kambarys, ne grįš vėl ten pat (kaip kad tikrai grįžtų į restoraną, barą, naktinį klubą, kino teatrą…), o ieškos kito gero. O tai gali būti ir naujas, ką tik atidarytas, kambarys…

Kaip galvosūkių kambariai atranda klientus?

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vilniuje ar Kaune pabėgimo kambarių jau yra tiek, kad joks žmogus, išskyrus nebent ant pirštų suskaičiuojamus “fanatus”, nei į visus juos, nei į pusę per gyvenimą nenueis. Todėl naujo kambario šeimininkui įtikinti, kad būtent jo kambarys galėtų būti tas, į kurį verta eiti sekantį – sunku. Vienas pagrindinių metodų – Google AdWords reklamos. Net įrašius į “Google” “pabėgimo kambarys” – jau 8 besireklamuojantieji, dar kiti naudoja kitokius ar konkretesnius raktinius žodžius. Tuo tarpu, palyginimui, raktiniam žodžiui “restoranas” tėra nupirkta viena reklama, “kino teatras”, “naktinis klubas” ar “baras” – nė vienos.

Google Maps Vilniaus centro žemėlapis su sužymėtais pabėgimo kambariais. Kai kuriose pažymėtų vietų – po du, tris ar penkis kambarius.

Daug kas, rinkdamiesi sau nuotykių kambarį, kliaujasi draugų patarimais, tačiau iš tikro tai – labai prastas pabėgimo kambario pasirinkimo metodas. Kadangi dauguma žmonių patys tėra buvę viename ar keliuose galvosūkių kambariuose, jie negali nieko palyginti. Dėl šios priežasties, tarkime, geriausių ir prasčiausių užduočių kambarių Facebook įvertinimai skiriasi labai mažai – jie visi geri. Nes dažnas naujokas tiesiog balsuoja “už” tokią pramogą, o ar tas galvosūkių kambarys tarp blogesnių, ar tarp geresnių, teaplankęs vieną ar du, jis negali palyginti – kaip ir negalėtų patarti, kuris vynas geras, tas žmogus, kuris per gyvenimą ragavo tik vieną-dvi rūšis. Naujokai, komentuodami galvosūkių kambarius, iš esmės tiesiog sako “Buvau tame pabėgimo kambaryje ir man patiko tokia pramoga”, bet visiškai neaišku, ar dauguma kitų kambarių jam nebūtų patikę dar labiau.

Protu.lt stengiasi suteikti protingesnę galimybę rinktis pabėgimo kambarį. Protu.lt atstovai yra aplankę ~40 pabėgimo kambarių ir Protu.lt aprašymuose yra akcentuojami tie dalykai, kurie pabėgimo kambarius skiria vienas nuo kito. Malonu, kad Protu.lt Vilniaus, Kauno ir kitų miestų galvosūkių kambarių aprašymų skaitytojų skaičiai nuolat auga. Iš viso iki 2017 m. vasario 4 d. tuos straipsnius perskaitė ~46 000 unikalių lankytojų.

Galvosūkių kambariai – ir specializuojasi

Dar vienas būdas galvosūkių kambariams išsiskirti – specializacija. Daugumai klientų nėra taip svarbu, ar kambario tema senovės Egiptas, ar NSO, ar Illuminati. Tačiau yra keli kambarių stiliai, galintys pritraukti dalyvius, kurie kitaip išvis neitų į pabėgimo kambarį. Tokių specializuotų kambarių 2016 m. ypač daugėjo.

Viena specializacija – erotinis galvosūkių kambarys (pvz. “Hot Room” Vilniuje, įkurtas sekso prekių parduotuvėje), mat ši tema labai tinkama bernvakariui ar mergvakariui.

Antroji “ypatinga” specializacija – siaubo galvosūkių kambarys. Kai Lietuvoje nėra tikrų siaubo kambarių, tačiau gausu siaubo (pvz. siaubo filmų) gerbėjų tai – puiki niša, į kurią savo psichologiniu siaubu kokybiškiausiai nusitaikė “Horror Hotel” (Vilnius).

Trečioji, pati populiariausia specializacija – galvosūkių kambarys vaikams ar paaugliams. Juk pabėgimo kambarys yra žaidimas, o žaidimus jauniausieji itin mėgsta (per gimtadienius ir pan.), tik toli gražu ne visi galvosūkių kambariai jiems pakankamai lengvi ar įdomūs.

Ketvirtoji specializacija – didesni galvosūkių kambariai, skirti 10 ar daugiau žmonių (pvz. “Pakalnės 13“). Jie ypač tinkami šventėms, kuriose paprastai dalyvauja daugiau žmonių, nei 4-6, “telpantys” į įprastinius kambarius. Tiesa, ir kainos ten – didesnės. Alternatyva didesniam pabėgimo kambariui – “rungtynių kambariai”. Tai – du vienodi galvosūkių kambariai, kuriuose į dvi komandas pasidalinusi žmonių grupė gali rungtyniauti tarpusavyje, kas paspruks pirmieji. Tokius siūlo “Live Escape Game” Vilniuje ir “Break Free” Kaune.

Didesnėms šventėms siūloma ir panaši kito tipo pramoga: ištisos užduočių erdvės, paprastai baugokos, kuriose veikia ir aktoriai. Tarp tokių – “Zombių bunkeris” netoli Vilniaus, “Labyrinthus” Vilniuje, “MazeBrain” Kaune. Galvosūkių kambario motyvais 2016 m. improvizuotą spektaklį savo rūsiuose pastatė net “Rusų dramos teatras”.

Papildomų kambarių atidarymas – būdas išlaikyti klientus

Ir, pagaliau, kai kurie galvosūkių kambariai išsiskiria papildomais siūlymais. Tarkime, “Pakalnės 13” (Vilnius) galvosūkių kambarys yra greta platesnių komandos lipdymui skirtų paslaugų, o “Trial Room – Psichopato kambaryje” (Kaunas) psichopatas gali kreiptis tiesiai į jubiliatą ar būsimą nuotaką.

Nors į tą patį kambarį lankytojai negrįš, galvosūkių kambarių šeimininkai turi galimybių pamėginti “išlaikyti klientus”. Viena jų – papildomų nuotykių kambarių atidarymas. Maždaug pusė visų 2016 m. atidarytų pabėgimo kambarių priklauso šeimininkams, iki tol jau turėjusiems bent vieną kitą galvosūkių kambarį.

Šiuo metu viena pabėgimo kambarių kompanija (“Rūsys”, Kaunas-Palanga) valdo 9 kambarius, viena (“Break Free“, Kaunas) – 7 kambarius, viena – (“Live Escape Game“, Vilnius) – 5. Kadangi tokiais atvejais pabėgimo kambarius kuria tie patys žmonės, jų kokybės lygmuo ir stilistika – gana panašūs (tiesa, vėliau sukurti kambariai neretai kokybiškesni už seniau sukurtus). O tai reiškia, kad, patikus vienam tų pačių kūrėjų kambariui, visai logiška pamėginti ir kitą.

Išties, papildomą galvosūkių kambarį įrengusios kompanijos sulaukia nemažai tų pačių klientų. Be to, papildomi kambariai padeda ir taupyti laiko ir pinigų sąnaudas: juk “prižiūrėtojas” (žmogus, įleidžiantis komandas, stebintis jų veiksmus) gana nesunkiai gali būti bendras keliems kambariams, keli kambariai gali turėti bendrą vestibiulį, kompiuterį ir pan. Kaip taisyklė, didžiausią skaičių pabėgimo kambarių turinčių kompanijų požiūris į veiklą paprastai – pats “versliškiausias” (pvz. “Live Escape Game” koncepcija netgi nupirkta iš Šveicarijos ir, padedant dizaineriui iš Vengrijos, iš karto įrengti visi penki kambariai), tuo tarpu labiau “hobio” šeimininkai atidarinėja maždaug po vieną kambarį per metus (jei plečiasi išvis).

Tai, kad į tą patį kambarį žmonės neis dukart, sukelia ir vieną minusą. Galvosūkių kambarių gyvavimas – daug trumpesnis, nei barų ar kino teatrų. Mat, jeigu kambarys gerai išreklamuotas, ateina laikas, kai daug mėgėjų jau būna jį išmėginę. Be to, daugėjant gerų konkurentų kambarių, tie, įkurtieji 2014 m. ar 2015 m. pradžioje, dažnai jau atrodo prasti, pasenę, “pigiai įrengti”. Todėl, jei nėra žymaus srauto iš užsienio turistų, lankytojų skaičiai menksta – tuo tarpu už patalpų nuomą vis tiek reikia mokėti.

Dėl panašių priežasčių 2016 m. kai kurie galvosūkių kambarių šeimininkai jau priėmė radikalų sprendimą – senuosius kambarius “sugriovė” ir tose pat patalpose įrengė naujus. Visus savo kambarius šitaip pakeitė vieni idėjos pradininkų “Break Room” (Vilnius), vienintelį – “Escape Panevėžys”. Dar kiti, ieškodami papildomų klientų, persikėlė į naujus miestus: “Mystery House” savo kambarį “permetė” iš Palangos į Vilnių, “Bėglys” – iš Kauno į Vilnių.

Vasaros metu kai kurie pabėgimo kambarių savininkai pritaikė lunaparkų patirtį – juk tai labai panaši pramoga, kaip, tarkime, siaubo kambarys ar karuselė, tai kodėl ir jis negalėtų važinėti iš vietos į vietą? Pirmieji gyvenamojoje priekaboje pabėgimo kambarį padarė “Rethink Room“, žadėję važinėti po įvairius festivalius, “Live Escape Game” ir “Break Free” atsakė sunkvežimiais, pirmasis kurių keliavo per Lietuvos miestelius. Važinėti po mažus miestelius tokiais – logiška. Kadangi rinka ten itin maža, tie, kas bandė miesteliuose atidaryti “nuolatinius” pabėgimo kambarius, didelio srauto nesulaukė. Tačiau jeigu “užduočių kambarys” būtų ant ratų ir stovėtų miestelyje tik savaitę per metus, norinčiųjų gali pakakti visai neblogoms pajamoms. Dar kiti žmonės pageidauja, kad ne jie eitų į kambarį, o kambarys atvažiuotų pas juos (ar į jų renginį). Patį pirmąjį savo kambarį “Teatro užkulisiai” uždariusi “Break Free” irgi pasiūlė atvežti į šventes.

Galvosūkių kambarių ateitis?

Kai Protu.lt 2015 m. viduryje pradėjo rašyti apie galvosūkių kambarius, Lietuvoje tebuvo ~20 pabėgimo kambarių, ir tiek atrodė daug. Dabar jų padaugėjo beveik penkis kartus ir galo kol kas nematyti.

Visgi, ateityje, nebūtinai artimiausioje, plėtra sulėtės. Naujam pabėgimo kambariui pritraukti klientų Vilniuje ir Kaune darysis vis brangiau. Tam reikės ne tik reklamos, tačiau ir ypatingesnio įrengimo – mat “patyrusių”, turinčių su kuo palyginti, klientų tiesiog eilinis kambarys jau nežavės, “iš lūpų į lūpas” geri atsiliepimai apie tokį nebesklis. Todėl sukurti ką nors populiaraus be rimtų investicijų galės nebent patys talentingiausi kūrėjai ir rinkodaros ekspertai. Kai kurie senesni iššūkių kambariai turės arba atsinaujinti, arba užsidaryti, arba likti lankomi dar rečiau.

Tuo tarpu mažesniuose miestuose galvosūkių kambarių rinka turėtų tekėti ta pačia vaga, kaip Vilniuje ir Kaune pernai ar užpernai. Konkurencija ten mažesnė ir yra erdvės. Juk Kaune vienas užduočių kambarys šiandien tenka 12000 žmonių, Vilniuje – 13000, Klaipėdoje – 23000, Šiauliuose – 27500, Panevėžyje – 50000. Aišku, mažesniuose miestuose potencialių lankytojų procentas mažesnis, nes mažiau jaunimo, studentų. Tačiau faktas, kad Šiauliuose ar Klaipėdoje rinka dar neišsemta tiek, kiek Vilniuje ar Kaune – irgi akivaizdus. Priešingai nei didžiausiuose miestuose, Šiaulių pabėgimo kambarių mėgėjas nesunkiai gali būti perėjęs visus miesto galvosūkių kambarius.

Kaip ten bebūtų, aišku, kad galvosūkių kambarių mėgėjų laukia daug naujienų, nes jų daugėja, tačiau, didėjant konkurencijai, ir stengtis dėl jų galvosūkių kambarių šeimininkai privalės vis labiau.