Turbūt nėra Lietuvos viktorinų scenoje garsesnio žmogaus už Robertą Petrauską. Jo „Protų kovos“ sutraukia stipriausius Lietuvos žaidėjus, šimtus komandų. Ilgą laiką jos apskritai neturėjo jokių realių konkurentų.
Tačiau šį sezoną „Proto kovos su Robertu Petrausku“ keičiasi iš esmės – kaip sako jų autorius, grįžta prie savo šaknų.
Protu.lt kalbina Robertą Petrauską: kas keisis ir kodėl bei kokia „Protų kovų“ bei visų Lietuvos viktorinų ateitis.
Kodėl nusprendėte keisti „Protų kovas“?
Tiesą pasakius, visą vasarą laužiau galvą, gal išvis nedaryti šio „Protų kovų“ sezono. Žinot, dabar „Protų kovos“ – labai madingas dalykas. Lietuviai – madingi žmonės; jei kas kam pasiseka, visi tą dalyką darys, kartos. Sugalvoti ką nors nėra lengva, ir, jei kažkas ką nors sugalvoja – kiti daro tą patį. Jei Petrauskas nedarytų „Protų kovų“, nieko neatsitiktų. Va, jau Protu.lt svetainė yra – reiškia yra tų kovų bet kiek, bet kiek…
Visgi nusprendžiau organizuoti naują sezoną – bet kitokį. Kai pradėjau „Protų kovas“, dariau žaidimą, kuris man labai patiko. Jame susijungdavo žingeidumas, žinios, žmonių protas, mąstymas, azartas. Bet kai „Protų kovos“ pradėjo darytis masiniu, madingu dalyku, jose įvyko transformacija: kiekybė susikirto su kokybe. Ir norėdamas daryti žaidimą didelėje lygoje, ją plėsti, privalėjau daryti žaidimą vis silpnesnį ir silpnesnį – turinio prasme.
Šiaip mes pirmieji Lietuvoje pradėjom daryti išmąstomus klausimus. Bet ta išmąstomų klausimų kategorija išsigimė. Išmąstomi klausimai „Protų kovose“ pavirto į klausimus, kuriuos tik išmąstyti ir galima – pridėti kažką, rebusą išspręsti. Bet nieko nereikia žinoti. Absoliučiai nieko. Ir auditorija pasidarė tokia, kad ji pyksta, jeigu jai reikia ką nors žinoti – „O kodėl mes tai turime žinoti?“. Proto žaidimai keliauja ten, kur nebereikia skaityti knygų, nebereikia domėtis. Klausinėjame apie 12 zodiako ženklų, 7 savaitės dienas, visiems žinomus dalykus.
Ir aš pamaniau, kad tai neteisinga. Kitos lygos, matyt, ir toliau darys tą patį, ką ir darė, bet aš noriu daryti žaidimą, kuris man pačiam patinka. Todėl suku atgal į „Protų kovų“ ištakas, kur „Protų kovoms“ reikėjo proto.
Turite omenyje, žinių?
Taip, žinių… Žinote, kai klausime parašyta, kiek atsakyme raidžių, kad ten kilmininko linksnis – tai nėra žinios, nėra mąstymas. Tai aiškus kelias, kurio gali vieną kartą nežinoti, paskui sužinai ir juo eini.
Matot, tie proto žaidimai, kurie dabar Lietuvoje madingi, skirti ne intelektualams. Nes jei į juos nueitų tikrai protingi žmonės – jie pasijustų kvailiais. Čia yra didysis paradoksas.
Ilgai galvojau, kaip taip gali būti – bet taip yra. „Protų kovose“ žaidžia protkovininkai. Jie turi supratimą visokioje popinformacijoje, kuri daugeliui tikrai protingų žmonių nieko nesako.
Net su teminiais turais taip yra: jei darom turą apie dailę ar fiziką, dailės istorikas ar fizikas neturi jokio pranašumo. Nes klausimai sudaryti šaradų principu – kad visi be išimties galėtų juos atsakyti. Kaip manot, ar geras yra toks futbolo turas, kuriame Kesminas neturi pranašumo prieš žmogų, nežiūrintį futbolo?
Dariau praeitą sezoną eksperimentus. Parengdavau turus tokiomis temomis, kurias išgirdus pasišiaušia plaukai – na, korėjietiškas popsas, pavyzdžiui. Ir vis tos pačios komandos atsakydavo į 10 klausimų. 10 iš 10. Kaip taip gali būti?
Bet klausimai „grynai išmąstymui“ būdingi tik didžiosioms lygoms: jūsiškei, „Auksiniam protui“, „Ko nežino Kazys?“. O, pavyzdžiui, Inos Rosenaitės ir kitose lygose žinių reikia daugiau. Ar ir jūs eisite šia kryptimi?
Ne visai. Inos žaidimas yra kitoks. Aš gerbiu Iną, tačiau jos žaidimas, kiek esu dalyvavęs (tiesa, jau senokai), yra tikras britiškas baro „kvizas“, kur žinios – tikrai pirmoje vietoje.
Pas mus išmąstymas liks – nenorėjau pasakyti, kad neliks. Tiesiog noriu sujungti išmąstymą su žiniomis. Pavyzdžiui, mūsų klausimai trumpėja. Tam, kad žmogus galėtų mąstyti, nebūtina pridėti daug užuominų, nebūtina nurodyti trijų galimų sprendimo kelių.
Tegul bus pavyzdys „Kas? Kur? Kada?“ klausimai. Jie yra išmąstomi – bet tik tada, jei tavo žinių lygis atitinkamas. Kuo aukštesnis žmogaus išprusimas, tuo aukštesnė jam atrodo ta riba ar pakopa, nuo kurios informaciją jis laiko „privaloma žinoti“. Ir štai šioje vietoje mes kelsime kertelę.
Žaidėjai pasikeitimą, manau, pajaus (ar jau pajuto). Labai norėčiau, kad mūsų žaidime galėtų žaisi visi.
Manote, kad iki šiol ne visi galėjo dalyvauti „Protų kovose“?
Trijose didžiosiose viktorinų lygose, pavyzdžiui, nebegalėjo žaisti protingos mokytojos. Kurios klausosi klasikinės muzikos, skaito literatūrą, žino aktualijas… Joms nėra ten ką veikti, nes didžiosiose lygose privaloma žinoti daug angliškų žodžių, terminų, internetinių pokštų.
Pavyzdžiui, mano mama, kai pradėjome „Protų kovas“, su savo mokytojų komanda Gargžduose eidavo žaisti ir smagiai leisdavo laiką. Kol galiausiai tokioms mamoms „Protų kovos“ pasidarė nebeįmanomos. Nes jos tapo skirtos „populiariajai žmonių jūrai“.
Manau, kad taip didžiosios viktorinų lygos daro žmonėms meškos paslaugą. Štai mes kiekviename ture darydavome po kelis klausimus, į kuriuos neįmanoma neatsakyti. Atsakydavo devynios iš dešimt komandų. Bet jeigu mes juos išimdavome, prasidėdavo žmonių frustracija, jie jausdavosi blogai. Iš 60 klausimų atsako mažiau 30 ir jaučiasi blogai. O jei duodi tų paprastų klausimų, jie atsako į 40 ar 60 ir jaučiasi gerai, jų savivertė geresnė.
Bet juk žmogus neišeis nei protingesnis, nei kvailesnis iš žaidimo – išeis toks, koks atėjo. Ir jei darai žaidimą, kur žmogus atsakinėja į 40, 50, 60 klausimų neskaitydamas knygų, nedarydamas nieko, darai jam meškos paslaugą, nes jis jaučiasi protingesnis už daugumą kitų žmonių – tų, kurie nežaidžia tokių žaidimų. Bet iš tikro taip nėra. Nėra.
Stengiuosi, kad „Protų kovos“ skatintų domėtis, plėsti akiratį. Dėl to ir į mokyklas dabar einame.
Viena daugiausiai ginčų sukėlusių „Protų kovų“ naujovių – ant lapelių atspausdintos papildomos pagalbos, kurias duodate tik kai kurioms komandoms. Jūsų lygoje vienintelėje kai kurie žaidėjai gauna papildomų užuominų, kurių negauna kiti. Ši tvarka įsigaliojo dar praeito sezono pabaigoje, bet didžiausią nepasitenkinimą sukėlė dabar. Kodėl nusprendėte daryti tas pagalbas?
Kaip minėjau, yra sunkiai suderinami du siekiai: kiekybė (daug žaidėjų) ir kokybė (geri klausimai).
Kai nereikia šių dviejų dalykų derinti – paprasčiau. Štai mūsų finalai būna puikūs žaidimai, nes sukurti ir subalansuoti tik pačioms geriausioms komandoms.
Tačiau jei tokį „finalinį“ žaidimą duotume visiems, žmonės nenorėtų žaisti – būtų per sunku. Sezono metu darome žaidimus ne dvidešimčiai komandų ir net ne šimtui, o dviem šimtams keturiasdešimčiai. Kaip padaryti gerą žaidimą ir stipriausioms, ir silpniausioms komandoms? Visiems niekada neįtiksi: jei lengvinsim žaidimą, jis pablogės lyderiams; jei sunkinsim – pablogės autsaideriams. Ilgai galvojau, ką daryti – variantų mažai.
Pagalbos – logiška alternatyva. Nes žmonės iš prigimties nelygūs. Ir man keista, kad pagalbos sukelia įtūžį iš protingųjų pusės. Esmė tokia: bus sezono finalas, jame žais 20 geriausių sezono komandų, ir jokių atsitiktinumų ten nebus. Absoliučiai. Nė vieno, nė vienos netyčia patekusios komandos.
Štai praeitą sezoną žaidėm 30 žaidimų, o po dešimtos savaitės tik viena nauja komanda sugebėjo patekti į lyderių dvidešimtuką [dvidešimt komandų patenka į „Protų kovų“ su Robertu Petrausku Grand Prix finalą – red. past.]. Likusius turus, taip išeina, žaidėme tik dėl smagumo. Pagalbos ir yra būdas kelti tą žadimo smagumą – paties žaidimo, o ne rezultatų siekimo.
Diskusijos kilo ne todėl, kad pats pagalbų teikimas būtų buvusi klaida, bet todėl, kad padarėme jas per „stiprias“ ir davėme daugybei žmonių, kuriems jų nereikėjo duoti.
Nes, tarkime, viename ture žaidžia 240-250 komandų, ir tik 50 jų gauna įskaitinius taškus. Jeigu mes šimtui komandų neduotume pagalbų, o kitam šimtui duotume, tai 101-oji komanda vis tiek niekaip nepasivis 50-osios, nes skirtumas tarp jų galimybių tiesiog per didelis.
Pagalbos (jas, aišku, dar tobulinsime) egzistuoja tam, kad galėtume daryti stipresnį žaidimą. Sunkesnius klausimus.
Kaip apskritai reaguojate į ginčus „Protų kovų“ „Facebook‘e“, kurie – itin aršūs?
Į dalyvių pykčius žiūriu filosofiškai. Mūsų lyga yra vienintelė, kur žmonės taip mušasi dėl taškų. Niekur kitur taip nėra – dėl kiekvieno pustaškio tiek draskymosi… Pats turbūt tą drakoną išleidau į laisvę.
Bet dabar nusprendžiau pažaboti, pakeisti sistemą. „Lyginimo lentos“ nebeliko [„Lyginimo lenta“ – įprastai po „Protų kovų“ turo būdavęs Facebook įrašas, po kuriuo žmonės ginčydavosi dėl klausimų įskaitymo – red. past.]. Pirma vieta konkrečiame žaidime nebėra tokia svarbi.
Kodėl pirmoji vieta nebesvarbi? Kaip veiks naujoji turnyrinė sistema?
Visos Lietuvos mastu sistema bus tokia, kokia anksčiau buvo tik Vilniuje, na dar Kaune. Vilniuj turėdavome penkis-šešis divizionus, Kaune – tris. Komanda, iškritusi į žemesnį divizioną, kitą kartą galėdavo nesunkiai laimėti žaidimą (nes žaisdavo su silpnesniais).
Tačiau Klaipėdoje, Šiauliuose, Mažeikiuose jokių divizionų nebuvo, tad būdavo nuolatiniai laimėtojai. Aš pats azartiškas žmogus, ir, eidamas į rungtynes, kurių negaliu laimėti, imu greit savęs klausinėti, „Kodėl čia einu?“.
Ir tokių komandų, kurios žaisdavo, nors niekada nelaimėdavo (būdavo kažkur per vidurį), buvo daugiau, nei tų, kurios laimėdavo visada. Todėl tą sistemą, kuri buvo Vilniuje, ir perkėlėme į visą Lietuvą, sudarydami „virtualius divizionus“, į kiekvieną kurių pateks panašaus pajėgumo komandos iš visos Lietuvos. Dabar net pati silpniausia komanda turės šansą laimėti divizioną, nes žais su pakankamai lygiais varžovais. Nežinau, kodėl tai kelia kontraversijas…
Manote, kad „Protų kovų“ dalyviams tiesiog nepatinka naujovės?
Esu mąstymų kryžkelėj dėl naujovių. Eksperimentavau nemažai ir mačiau, kaip geri dalykai nepasiteisina, nes žmonės mėgsta daryti taip, kaip įpratę.
Kadaise sugebėjau įtikinti dalyvius, kad „nors ir žaidžiam šioj kavinėj, tai nėra viskas“. Nes galima pažiūrėti lentelę, pasilyginti miesto, visos šalies mastu.
O dabar sakau, kad yra išvis nesvarbu, kad žaidžiam šitoj kavinėj (nes jūsų divizionas toks, koks jūsų pajėgumas – atsidarykit mobiliąją programėlę ir pažiūrėkit). Bet daug komandų to nenori, vis tiek mintyse žaidžia su tais, kuriuos mato.
Pavyzdžiui, praeitą sezoną buvome padarę tokią sistemą, kur komandos virtualiose dvikovose žaisdavo viena prieš vieną. Na pagalvokim: Lietuvoje divizionų laimėtojų yra tik apie 20. O kai žaidžia visos dvikovose, tai laimėtojų – pusė. Jei žaidžia 200 komandų, tai 100 pralaimi, bet 100 laimi. Man atrodo labai smagu. Bet visi žiūrėdavo į tuos konkurentus, kurie jų kavinėj, nes taip pripratę…
Ar šių dvikovų nebebus?
Taip nesakiau. Bet praeitą sezoną dėjau į tai daug vilčių, tačiau žmonių reakcija neatrodė labai uždeganti.
Gal bus kitų netikėtų, nestandartinių naujovių, kuriomis „Protų kovos“ visada garsėjo?
Taip, aš visada stengdavausi prigalvoti kažko naujo. Pavyzdžiui – „Svajonių lyga“. Fantazijų lyga [Virtualus turnyras, kuriame žmonės galėdavo „pirkti“ Protų kovų komandas ir gauti taškų, jei jų nusipirktoms komandoms sekdavosi – red. past.]. Nė viena kita „Protų kovų“ lyga to neturi, ir sporto lygos ne visos jas turi. Nes tai sunku techniškai padaryti.
Bet pradėjau suprasti, kad žmonės į „Protų kovas“ ateina sužaisti žaidimo. Gali padaryti NBA lygio apžvalgas, bet jie eina žaidimo – ir išsiskirsto. Ir šią vasarą filosofiškai mąstydamas priėjau prie išvados, kad gal reikia man nusiraminti, gal bandau įbrukti žmonėms, ko jiems nereikia.
Todėl šį sezoną viskas nutaikyta į žaidimą ir jo kokybę. Galvoju panaikinti net superprizus čempionams, nes filosofija tokia: nesvarbu, ką laimėti. Dėl tos pergalės Lietuvos mastu vis tiek tesivaržo retas dalyvis. Net jei paskelbtume, kad prizas – 100 tūkstančių eurų, į jį pretenduotų tik kelios komandos, o virš 200 neturėtų jokių galimybių. Joms tas prizas būtų neaktualus.
Todėl aš sakau: svarbiausia žaidimas, malonumas iš jo. Dabar ypač stengsiuosi skatinti tuos, kurie kuria klausimus, skirsiu brangiausius prizus jiems. Ne tiems, kurie laimi, o tiems, kurie kuria. Nes būtent nuo klausimų priklauso žaidimas, jo smagumas.
Labai tikiuosi, kad tas smagumas padės sugrąžinti norą būti „komunos“ dalimi. Jis dabar kažkur dingęs, ateinama pasipykti ir išsiskirstoma.
Pavyzdžiui, praeitą sezoną siūliau žmonėms susikurti savo minilygą – sakiau, tik paprašykite, ir sujungsiu jus ir draugų komandas į vieną lygą, per mobiliąją programėlę galėsite pažiūrėti tarpusavio kovų rezultatus. Kaip manote, kiek komandų tuo susidomėjo?
Turbūt tokių neatsirado?
Taip, nė vienos. Kažkuriuo metu supratau, kad švaistau laiką, energiją, pinigus ne ten, kur reikia. Neturėčiau sakyti: „Pasiūlysiu tau dalyką, kuris tau turi patikti“. Na jei nereikia to dalyko, tai nereikia. Svarbiausia – žaidimas.
Dabar padarėme naujovę, kad lapelis paimamas po kiekvieno klausimo. Pasitobulinom taisymo sistemą. Bet dalyviai negali iškentėti. Pirmadienio vakaras, 21:30, bet jie įpratę atsistoti ir išeiti. Jei nėra tarp pretendentų į pirmąją vietą, jiems neįdomu. O pagal šią sistemą reikia laukti ir ištaisymo. „Kentėti iki galo“, ~10-15 minučių ilgiau nei įprastai. Bet jiems nepatinka, nes jie atėjo žaisti žaidimo, o jis jiems baigiasi sulig paskutiniu klausimu.
Galvodavau, kad „Protų kovų“ žaidėjai draugiški inovacijoms ir darydavau jas. Bet taip nebemanau – pavyzdžiui, mobiliąją programėlę parsisiuntė tik pusė žaidėjų, patogiu išmaniuoju atsiskaitymu moka tik 10% žmonių (komandos deleguoja po vieną žmogų mokėjimui). Turėjau minčių, ką dar su ja padaryti, bet sustojau pusiaukelėj. Galvojau, kad žmonės su džiaugsmu ja naudosis, bet paskui pasirodė, kad, turbūt, dar turėčiau išleisti pinigų reklamai, kad jie parsiųstų tai, kas, mano nuomone, turėjo būti jiems naudinga, o ne brukalas, dėl kurio reikia įtikinėti.
Kalbate, kad bendruomeninės dvasios pas jus mažiau. Visgi, ji turbūt stipriausia tarp visų lygų. Pavyzdžiui, būtent jūsų „Facebook’e” daugiausiai komentarų…
Taip, pirmaujame triukšmu „Facebook’e”, bet, tiesą pasakius, tą triukšmą kaip tik noriu sumažinti. Nemanau, kad „Bloga reklama irgi reklama”. „Lyginimo lenta” buvo tapusi išsiliejimo lenta.
Tiesa, taip jau visur įprasta, kad jeigu viskas gerai, niekas nieko nesako, o prabylama tada, kai kažkas nepatinka. Žaidžia 1000 žmonių, pyksta 10 – bet jie sukelia tokią audrą, kad, atrodo, nuskęs laivas. Tačiau tai nėra komunos nuomonė. “Facebook’e” reiškiasi tik nedaug procentų žmonių.
Tad kitą kartą, kai darysite statistiką, mūsų „Facebook” komentarų skaičiai bus mažesni, bet lyga nebus suprastėjus. Dėsim į „Facebook’ą” protingas mintis, klausimus, citatas. Tiesa, kai dedi gerus dalykus – praneši apie prizus ir kita – tai nei „laikų”, nei komentarų nebūna. Jei dedi iššaukiančias nuotraukas, kitas kvailystes, tai jų būna daug.
Dėdavom seniau į „Facebook’ą” nepatekusius į žaidimą klausimus, bet to atsisakėm, nes susirinkdavo tie pakalbėti linkę žmonės ir iškvailindavo klausimų kūrėjus. Tiesa, tie, kurie kritikuoja, paprastai patys klausimų nekuria. Kino ir teatro kritikų juk irgi daugiau nei režisierių. Kritikuoti – lengviau, nei kurti.
Dabar dedame geriausių kiekvienos savaitės klausimų penketuką – praeina tyliai ramiai. Tačiau tikiu, kad jį pasižiūri daug kas. Nors „Protų kovų” dalyvių – kiek virš tūkstančio, „Protų kovų” „Facebook” gerbėjų – 11 tūkstančių. Ir visi gerbėjai tikri, jokių „laikų” nepirkome. Taigi, aš tvirtai tikiu, kad yra armija žmonių, kurie nedrįsta žaisti ar nesurenka komandos, bet jie laukia savaitės klausimų penketuko ir kitų dalykų, kuriais gali džiaugtis.
Prieš kelis metus mes tų klausimų neskelbdavome. Nesinorėjo – žinau, kad paviešintus klausimus plagijuoja. Bet kai pradėjom skelbti klausimus, mūsų lankomumas, auditorija, ėmė smarkiai augti. Tai – geroji „Facebook” pusė.
Daug kalbėjote apie tai, kaip Lietuvos viktorinų scena išsikreipė. Tačiau joje yra ir gerų dalykų, ir ne vieną jų sukūrėte jūs savo „Protų kovose”. Kokiais savo „išradimais” labiausiai didžiuojatės, gal kai kurie jų tapo visuotiniu standartu?
Didžiausias mūsų kūrinys – pats tarpmiestinės lygos modelis. Kai aš pradėjau „Protų kovas“, nebuvo nė vienos tokios. Nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Būdavo didesni ar mažesni, bet lokalūs žaidimai.
Mes mąstėm, kaip tą realizuoti, kūrėm įvairias sistemas, kad ir su anuomet daug prastesnėmis techninėmis galimybėmis (internetas tada dar nebuvo savaime suprantamas visur) būtų galima tą patį žaidimą žaisti vienu metu daugelyje vietų.
Iki tol važinėdavau po Lietuvą. Tada pasakiau, kad nebevažinėsiu, bet vis tiek žaisime kartu – buvo didelis triukšmas, bet paskui vyrai ir moterys suprato, kad gerai ta tarpmiestinė lyga atrodo.
Ir tada pradėjo galvoti – „Gal ir mes padarom. Jeigu jiems sekasi – pakartojam“. Taip gimė kitos lygos ir visi štampuoja tą patį. Bet taip neįdomu, todėl mes stengiamės kažką vis naujo sugalvoti. Bet žinot, visur yra taip, pvz. televizijoje – LNK ir TV3 tuo pat metu rodo savaitės filmą, labdaros akcijas… Nesuprantu, kodėl taip yra, bet taip visi daro.
Ir jei pas Petrauską staiga, kaip aš vadinu, nemadingi klausimai sugrįš į madą, pradės ir jie daryti tuos nemadingus. Taip išeina, visi žadžiam tokį patį žaidimą, kad ir kurioje lygoje. O aš norėčiau, kad būtų skirtingos lygos, kad žmonės galvotų: „einu į šitą lygą, nes ji yra tokia, o ne kitokia“.
Kitkas, ką pradėjo „Protų kovos”: pirmieji tarp barų viktorinų lygų sugalvojome daryti klausimų konkursus, planingai rinkti klausimus iš žaidėjų. Anksčiau žaidėjai prisidėdavo nebent taip: kas nors vienas sugalvodavo 10 klausimų, padarydavo savo turą. Aš norėjau praplėsti klausimų diapazoną, pasiūlyti juos skirtingesnius: juk kiekvienas kūrėjas turi savo stilių, matymo kampą. Jei visą žaidimą ar turą sukuria tas pats asmuo – žaidimas vienodėja.
Mes siekiame parinkti klausimus, kurie išsiskiria iš kitų. Aišku, dabar jau dauguma lygų tą daro…
Dar finalus sugalvojom. Niekas Lietuvoj nedarė iki mūsų tokių finalų. Pagalvojau – kodėl nesusirinkti, kartu nepažaisti. Pradžioj Palangoj darydavom, išeidavo didelis renginys su nemažu biudžetu, transliacijomis.
Kitos lygos kažkaip paprasčiau tą daro. Nusprendė: „Petrauskas daro, ir mums reikia”. Bet padarė taip: susirenka į vieną tų kavinių, kuriose ir šiaip žaidžia, sužaidžia ir išsiskirsto. Ir niekas nesako, kad Petrauskas daro finalą gerą, o pas kitus – tiesiog eilinis žaidimas, pavadintas finalu.
Tai aš ir klausiu – gal aš ne taip elgiuosi. Štai pernai finalą darėm su suvažiavimu į Molėtus ir aš galvojau, kad būsime kaip didelė komuna, didelė šeima. Buvo du finalai iš eilės, bet žmonės susirinko sužaisti žaidimo, o po to buvo su savo komandomis. Nes svarbesnė, atrodo, komandinė dvasia. Ir jei komanda svarbiausia, tai nereikia ypatingos vietos susirinkti.
Kuo, manote, jūsų lyga šiuo metu visgi skiriasi nuo kitų?
Mes nuo pat pradžių stengiamės daryti viską gerai, ir kiekvieną smulkmeną daryti kuo geriau, ir sugalvoti, kaip dar pagerinti. O ne sugalvoti sistemą ir ją kartoti.
Gal net per daug dėmesio skiriam pateikimui, kokybei, moderavimui, žodžių analizavimui. Ir savo komandoje dirbame taip – kiekvienas klausimas turi kortelę, ir t.t. Žaidimas – tik aisbergo viršūnė, kol jis virsta realybe tame verda daug žmonių, įdeda dūšios.
Man kartais atrodo, kad dauguma mano kolegų – ar konkurentų – nė pusės tiek pastangų nededa. Aš stengiuosi daryti brangią lygą, mažiau atsiperkančią, bet skirtą gerai auditorijai.
Taip ir su mano knyga apie Antrąjį pasaulinį karą – ji skirta tiems, kas gali skirti jai 30 eurų, nes nenorėjau jos spausdinti ant prasto popieriaus.
Tiesa, stebėdamas „Protų kovų” auditoriją galvoju, kad joje nemažai žmonių, kuriems kokybė nėra labai svarbi. Na, atėjo, pažaidė, jei klaida – tada supyksta, pakritikuoja ir tiek. Reakcija į mano ir kitų lygų žaidimus – panaši.
Nepaisant didesnio dėmesio kokybei ir išbaigtumui, jūsų lygos dalyvių skaičius pastaraisiais metais ne tik neaugo, bet ir mažėjo (nuo ~330 komandų per savaitę 2014 m. rudenį iki ~240 2016 m. pavasarį). Kodėl?
Šį sezoną, palyginus su praeitu, dalyvių skaičius nemažėjo. Kažkiek net padidėjo. Pernai taip – praradom nemažai komandų. Susirašiau su visomis, paklausiau, kodėl nebedalyvaus. Priežastys – dvi.
Populiariausia: per sunku. Yra lygų, kur žaisti lengviau, galima laimėti, ir ten tokie žmonės jaučiasi geriau. Mūsų žaidimas šiaip ar taip sunkiausias. Bet juk jau kelis metus savo žaidimus lengviname. Seniau geriausia komanda atsakydavo 30 klausimų iš 60, ir ji jausdavosi laiminga. O tie, kas atsakydavo 16, nesijausdavo nelaimingi. Tokie buvo laikai. Paskui lyderių atsakomų klausimų skaičius ūgtelėjo iki 40, 50, 55… Ir praeitais metais nugalėtojai negalėdavo sau leisti neatsakyti į 5 klausimus, nes jei neatsakai į 5 – nelaimi. Nes būdavo, kas neatsako tik į 2 ar 3.
Bandėm padaryti neįmanoma: suderinti, kad žaistų ir silpnesni, ir stipresni. Dabar pasakiau sau: nedarysim žaidimo lengvesnio, darysim sunkų, solidų, bet gerą, tikrą „Premier lygą” su geriausiais žaidėjais, aukščiausiu lygiu. Ir vienintelis būdas tai pasiekti yra minėtos pagalbos, kurios gal leis geriau jaustis – ir sykiu patobulėti – silpnesnėms komandoms. Ir joms neteks pereiti į lygas, kuriose nereikia jokių žinių, o tik žinoti, kaip sprendžiami rebusai.
Antra priežastis, dėl ko komandos palikdavo „Protų kovas” – tai, ką kalbėjom. Normalūs žmonės – tie, kurie į „Protų kovas” žiūrėjo kaip intelektualią pramogą – ėmė suvokti, kad nedaug joje liko intelektualumo.
Na, pavyzdžiui, praeitais metais kažkas pastebėjo, kad žodžių žaismo klausimai laimi geriausių klausimų rinkimus. Ir visa komuna ėmė siųsti klausimus, susijusius su žodžių žaismu…
Tie, kam tokios tendencijos nepatiko, išėjo į niekur, jiems viktorinų scenoje nėra erdvės… Na, pas Iną galbūt.
Viliuosi, kad šie žmonės grįš. Ir dar nebandžiusius „Protų kovų su Robertu Petrausku” kviečiu pabandyti – savo kailiu pajusti, ką reiškia žaisti sunkiausią žaidimą Lietuvoje. Kur atsakymas vertingesnis nei daugelyje kitų žaidimų.
Nepaisant visų tendencijų, stipriausi Lietuvos viktorinų žaidėjai liko jūsų lygoje. Štai po 2016 m. Pasaulio viktorinos čempionato pasidomėjome, kuriose komandinėse lygose žaidžia lyderiai – ir dauguma jų žaidė jūsiškėje. Pastaruoju metu į TV eterį vėl grįžta intelektualūs žaidimai. Galbūt ką nors pavyktų sukurti ir jūsų „Protų kovų” pagrindu, su tais stipriausiais Lietuvos žaidėjais?
Labai to norėčiau. Sveikinu visus, kurie daro viktorinas, nes vienu metu televizijoje išvis nebuvo likę intelektualių pramogų. Labai norėčiau, kad atsirastų geras produktas. Ir pats galėčiau tokį parengti, jei kas leistų.
Bet manau, kad šiuo metu televizijoje tai neįmanoma. Net ir dabartiniai projektai, žiūrint iš šalies, atrodo kompromisas tarp intelektualaus šou ir pataikavimo statistiniam žiūrovui.
Intelektualios laidos daromos taip, kad paprasta eilinė namų šeimininkė nesijaustų nejaukiai, galėtų atsakyti vieną kitą klausimą.
Na, „Kas? Kur? Kada?” bandėm viską daryti kitaip. Bet nors buvo sumokėti pinigai, nupirktos licencijos, projektas galiausiai uždarytas į stalčių, nes pralaimėjo konkurenciją pramoginiams šou ir kitokiems projektams.
Mūsų TV savo produktą taiko taip, kad žiūrovas ant sofos jaustųsi protingas. Protingesnis už tuos ekrane – idealu, jei ten rodo kvailus. O jei ekrane – be galo protingi žmonės, atsakinėjantys į tokius sudėtingus klausimus, kad jų net neišdrįsčiau užduoti „Protų kovose” – toks žiūrovas pasijaučia negerai.
Žmonių, kuriems būtų įdomus toks „proto sportas”, nėra daug, bet kokybinis šios auditorijos matas – daug geresnis. Tikiu, kad tam ateis laikas. Na va, LRT pabandė su intelektualiais žaidimais – ir štai yra reitingai, žmonės žiūri.
Bet, aišku, dideliam, galingam projektui, manau, vieta yra internete. Labai džiaugiuosi, kad kolega Andrius Tapinas bando pralaužti ledus su internetine televizija, nes jos valanda irgi išauš, ir tada bus daugiau galimybių, manevro laisvės. O gal ir televizininkams atsivers akys.
Tikrai turim komandų, kurios, manau, norėtų žaisti žymiai kietesnį, svarbesnį žaidimą, bet kol kas nežinau, kaip tą įgyvendinti nepardavus namų. Kaip atrasti rėmėjų. Gaila, kad proto žaidimai nėra vieningi, kad yra daug lygų – todėl visa tai sudėtingiau.
Taigi, kol kas tokio TV žaidimo nėra, bet svajonėse – yra. Jei turėčiau pinigų, norėčiau patikrinti, keliems žmonėms tai įdomu.
Vedėte protingą laidą „Kas? Kur? Kada?”. Kodėl, manote, ji nepasiteisino?
Ji visur yra nišinis produktas. Tačiau manau, kad „Kas? Kur? Kada?” galėjo pasiteisinti. Bet, matot, tai yra brangus projektas, tiek kainuoja laidos su daug didesniais reitingais. Todėl, racionaliai paskaičiavus, geriau apsimoka rodyti kitas laidas. Bet pykti negali – televizija juk ne labdaros organizacija.
„Protų kovų” mada vienu metu baigsis. Lietuviai madingi žmonės, bet mados keičiasi. Tada gal bus išsigryninimo akimirka, kai liks mažiau žmonių, bet tai bus tikrieji žaidėjai.
Na, bet kol kas viktorinų lankomumas Lietuvoje tik auga, o Didžiojoje Britanijoje, kur ši „mada” senesnė – yra dar didesnis… Kaip manote, kokia ateitis laukia Lietuvos viktorinų ir konkrečiai jūsų „Protų kovų”?
Prognozuoti nemėgstu. Ką gali nuspėti?
Mūsų „Protų kovos” bando kurti kažką naujo. Šiais metais ir toliau organizuojame gimnazijų lygą, nors mūsų partneriai pasitraukė. Bet darysiu ją iš „Protų kovų” lėšų. Platinsiu bacilą to žaidimo, kuriame reikia ir žinoti, ir logiškai mąstyti, ir analizuoti.
Čia padedame spręsti ir mokyklų problemą, kad ten moksleiviai mokomi faktų, bet šiais laikais tai nėra svarbiausias dalykas (juk „Google” gali visada paieškoti). Kartu tai, manau, padės „Protų kovoms” gauti ir naujo šviežio kraujo. Nes ne tik mano gimnazijų lyga yra, bet ir daug kitų viktorinų gimnazijose, kur mokytojai ir moksleiviai daro vieni kitiems žaidimus.
Kita medalio pusė – emigracija. Išvyksta ir protingieji, geri žmonės. Tiesa, dabar lietuviai gyvena neblogai. O jei situacija pablogės, manau, kad „Protų kovos” bus vienas pirmų dalykų, kuriuos daug kas „nukirps”, nes žmonės pirmiausia atsisako pramogų (bankų paskolų ir maisto juk neatsisakys).
Tačiau mūsų „Protų kovos” turi branduolį ir nemanau, kad griūsime. Konkurentai irgi visad bus.
Ateitis – ateitimi, bet ir dabartis – labai įspūdinga. Keliolika miestų, šimtai komandų… Kaip pradėjote rengti „Protų kovas”? Ar tikėjotės tokios sėkmės?
Stengiuosi atgal nesižvalgyti, bet šitas Protų kovų sezonas aštuntas. Išeitų kokie septyneri metai prie šio projekto. Prasidėjo nuo paprastų žaidimukų nedideliam rate, o tas ratas paskui savaime plėtėsi, atsirado daugiau miestų. Gyvenime stengiuosi daryti tai, kas susiję su kalbėjimu, nes tai man geriausiai pavyksta. O čia reikia kalbėti į mikrofoną, bendrauti, rašyti, kurti.
Na taip, jūs pirmas žmogus, kuris panoro duoti Protu.lt interviu žodžiu. Paprastai šiais laikais pašnekovai pageidauja raštu.
Aš manau, kad tarp kalbėjimo ir užrašymo yra didelis skirtumas. Pats rašau knygas ir žinau – ten gali ir vieną žodį ilgai taisyti, tobulinti. Bet dabar juk ne teismo posėdyje sėdim, kad bijoti kažką ne taip pasakyti. Kalbėjimas gyvai turi savo žavesio: sakai tą, ką galvoji, nestabdai savęs.
Kiek skiriate laiko Protų kovoms ir kitoms veikloms?
Kai viskas prasidėjo, „Protų kovos“ buvo hobis, užimdavo nedidelę dalį laiko. Suderindavau su darbu televizijoje, rašydavau knygas, komentuodavau krepšinį. Dabartinės „Protų kovos“ – labai išaugusios, ir ne tik dydžio prasme. Žmonės tiesiog tapo gerokai reiklesni – dauguma šiandieninių dalyvių, sužaidę tokį žaidimą, kokius žaisdavom prieš 5-6 metus, turbūt nusispjautų ir išeitų.
Mes su komanda irgi stengiamės tobulėti. „Protų kovos“ mano darbuose dabar užima pačią didžiausią vietą: trejus metus trukdo, pavyzdžiui, parašyti knygą. Dabar gyvenime turiu tik du projektus – „Protų kovas“ ir knygą, tačiau jau nebėra laiko rašyti knygos, nors ir labai norėčiau prisėsti, ramiai ją parašyti. Branginu savo skaitytojus, o knyga nutrūko įdomiausioje vietoje… Tų skaitytojų penkis kartus daugiau, nei „Protų kovų“ žaidėjų.
Šiaip aš, „užvedęs“ šį sezoną, rudenį ruošiuosi pradingti, užbaigti knygą. Noriu užvesti „Protų kovų” mašiną taip, kad važiuotų be Roberto Petrausko. Noriu patikrinti, ar tai įmanoma.
Tie laikai, kai darydavau pats ir klausimus, ir skaidres – praėjo. Dabar tai – komandinis darbas, aš – tik kapitonas, bet yra ir šturmanai, jungos. Vienas žmogus nepadarys to, ką gali keli.
Dėkui už pokalbį ir sėkmės rengiant naująjį sezoną!
