Feb28

Jie kūrė Protmušį, pirmąjį proto žaidimą

Skyriai: Straipsniai

Prieš tai, kai per Lietuvą nuvilnijo masinė viktorinų banga, maždaug dešimtmetį visoje šalyje vykdavo tik vienas vienintelis netelevizinis proto žaidimas – “Protmušis”.

Iki šiol jo kūrėjai ir žaidėjai su nostalgija prisimena žaidimo auditorijose virdavusias aistras, kai komandos stodavo į dvikovas viena prieš kitą it sporte, jų palaikyti susirinkdavo fanai, o nugalėtoją kartais nulemdavo sekundės dalimi greičiau sugalvotas atsakymas.

Kalbiname tris iš daugybės žmonių, atidavusių “Protmušiui” ženklią dalį jaunystės. Albertą Janulevčių, dar 1997 m. paleidusį Protmušį į pasaulį, dr. Rimvydą Šinkūną, 2004-2005 m. vadovavusį jo organizavimui, bei Giedrę Užkurėlytę, laikiusią “Protmušio” vadžias 2011-2013 m.

Nebe visi skaitysiantys šį interviu bus dalyvavę “Protmušyje”. Gal galėtumėte keliais sakiniais apibūdinti šį žaidimą?

Protmušio komanda, ekrane paleidus 1 min. laikrodį, tariasi dėl atsakymo. Nutarusi atsakinėti, laiką stabdys mygtuku (ant stalo). Oponentų komandos mėginti savo laimę galėdavo tik tuomet, jei pirmoji surizikavusi atsakydavo klaidingai.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Protmušis yra intelektualus komandinis žaidimas. Skirtingai nuo protų viktorinų, kur atsakymai rašomi ant lapelių ir gali ramiai mąstyti, “Protmušyje” daug lemia žaibiškas mąstymas bei suvokimas, ar klausimas lengvas, ar sunkus. Kartu tai šiek tiek nenuspėjama, nes komanda, kuri galbūt niekada nelaimėtų tradicinėje barų viktorinoje, čia galėjo bet kada “iššauti”. Juk klausimų mače – tik 10-15. Vis tik sėkmė paprastai šypsodavosi protingiausiems, todėl elitinės komandos, nors reguliariame sezone ir patirdavo nesėkmių, į atkrentamąsias varžybas paprastai patekdavo. Kartu “Protmušis” turejo savo aurą, savo bendruomenę, todėl tai buvo daugiau nei vien tik žaidimas.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Šis žaidimas skyrėsi nuo kitų vien jau tuo, kad vienu metu žaisdavo tik dvi arba trys komandos, o visi kiti tą kovą stebėdavo. Būdavo daug daugiau įtampos, tiek žaidėjams, tiek stebėtojams, turintiems savo favoritus. Per vakarą įvykdavo trys arba keturi mačai, o juos stebėdavo pilna auditorija žmonių, kurie taip pat būdavo įtraukiami į žaidimą, kai nei vienai komandai nepavykdavo atsakyti į užduotą klausimą. [Komandas “pataisę” žiūrovai galėdavo gauti prizus, rungtyniauti dėl daugiausiai klausimų atsakiusio žiūrovo titulo, kuris būdavo apdovanojamas finalinio ketverto mačų metu – red. past.].

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Išskirtinis “Protmušio” bruožas yra ir klausimų pobūdis: jiems atsakyti reikia ne tik erudicijos, bet ir sugebėjimo iš faktų daryti išvadas bei išmąstyti atsakymą. Klausimai, kuriems atsakyti reikia tik žinių, “Protmušyje” yra nepageidaujami.

Kaip gimė “Protmušis”? Kas ir kaip sugalvojo jo taisykles?

Albertas Janulevičius (antras iš kairės) ir Rimvydas Šinkūnas (trečias iš kairės) su savo komanda prie Protmušio stalo

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Šiandien visi žino, kad lietuviai be galo mėgsta atsakinėti į klausimus (esame pirmi pasaulyje pagal Pasaulio viktorinos čempionate dalyvaujančiųjų procentą, tikriausiai pirmi ir pagal viktorinų žaidėjų skaičių tūkstančiui gyventojų). O prieš 20 metų to dar niekas negalėjo pasakyti, bet ir mums tikrai buvo noras dalyvauti. Tuo laiku kaip tik nevyko TV žaidimai, todėl susirinkus grupelei mėgėjų, bei visokeriopai remiant VU Gamtos mokslų fakulteto dėstytojui Kastyčiui Beitui, buvo sugalvotos taisyklės, kurias, tikėtina, šiek tiek įkvėpė “Kas? Kur? Kada?” (bent jau padiktavo pageidaujamą klausimų stilių). Prieš tai daugelis pirmųjų organizatorių žaidė lietuvišką vaidmenų žaidimą “Kariai ir magai”, todėl tai savotiškas išėjimas į plačiąsias mases.

Kastytis Beitas, Protmušio teisėjas

Ilgametis Protmušio teisėjas Kastytis Beitas (teisėjavo 2003-2011 m.) įdėmiai klausosi komandos atsakymo. Jis, beje, buvo tapęs ir pirmuoju Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos čempionu. Mirė 2015 m.

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Jeigu konkrečiau, tai rengti “Protmušį” sugalvojome aš ir Sergejus Butovas (šiuo metu dirbantis Vokietijoje) 1997 metais, būdami VU Gamtos Mokslų Fakulteto studentais. Intencija buvo labai paprasta – pasidaryti sau pramogą. Iš pradžių dalyvavo nedaug žmonių, gal kokios 3-4 komandos, visi buvo GMF studentai. Laikui bėgant žaidimas tapo plačiau žinomas GMF. Tarp pirmųjų dalyvių buvo Audrius Aliukonis, Kastytis Beitas. Po to kurį laiką žaidimas nevyko. Jis buvo atgaivintas, berods, 2001 m. Audriaus Aliukonio, o pastoviu žaidimo teisėju tapo Kastytis Beitas. Laikui bėgant, žaidimas tapo plačiai žinomas visame VU, paskui atsirado žaidėjų iš kitų aukštųjų mokyklų ir nebe studentų. Bendras žaidimo principas buvo panašus į Rusijoje populiarų “Brainringą“. Kadangi per visus tuos metus “Protmušį” žaidė nemažai žmonių, tai šis pavadinimas, kurį sugalvojome mes su Sergejumi Butovu, tikriausiai dėl mūsų žaidimo išplito visoje Lietuvoje, ir dabar dažnai bet kokią viktoriną vadina žmonės vadina “Protmušiu”, nors šiuo metu tai yra mūsų registruotas prekės ženklas.

2007 m. “Lietuvos ryto” priedo “Laikinoji sostinė” straipsnis apie Protmušį Kaune. Kaip vienintelis netelevizinis proto žaidimas Protmušis sulaukdavo daug entuziastų, kurie, gavę iš organizatorių know-how, klausimų ir įrangos, organizuodavo mačus savo mieste, mokykloje ar viešų renginių renginių metu.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Tarp tų šimtų žmonių, kurie prie “Protmušio” prisijungė vėliau, nei jis prasidėjo, buvau ir aš. Apie tai, jog GMF’e vyksta kažkas tokio kaip “Protmušis”, sužinojau dar prieš pradėdama studijuoti, ieškodama kažkokios informacijos apie fakultetą, o po to, jau prasidėjus studijoms, pamačiau skelbimus apie naujo sezono pradžią, tad surinkau komandą ir užsiregistravau, nes atrodė, kad tai žaidimas kaip tik man, tik įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į mokykloje vykusias viktorinas, tačiau tai buvau daug įdomiau ir geriau, kaip atėjau taip ir likau penkiems metams 🙂 . Tiek žaidžiau, tiek prisidėjau prie organizavimo. Pirmoji pažintis buvo 2008 metų rudenį, o vadove tapau, jei neklystu, po trejų metų.

Kaip “Protmušio” taisyklės ilgainiui keitėsi, evoliucionavo? Kodėl?

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Taisyklės keitėsi pirmiausia dėl geresnių techninių galimybių. Pradžioje atsakydamos komandos kėlė rankas, bet vienų rankos kyla greitai, kitų lėtai, todėl paskui komanda, norinti atsakinėti, turėjo uždegti ant stalo stovinčią lempą. Po kurio laiko pasidarėme ir suprogramavome pirmuosius mygtukus, kas leido padidinti žaidžiančių komandų skaičių iki 3 (vietoj 2). Vėliau tobulinta programinė įranga. Tarkime, startinis signalas, tik kuriam pasibaigus galėjai spausti mygtuką, padarytas kintamo ilgio: taip buvo didesnė įtampa.

Protmušio oficialus pristatymas 2006 m. Europos viktorinos čempionate Paryžiuje. Susidomėję renginio, Tarptautinės viktorinos asociacijos vadovai pakvietė surengti jo tarptautinę demonstraciją.

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Šiuos pokyčius diktavo ir aplinka. Pirmuosius metus žaidimas vyko labai neoficialioje aplinkoje. Vėliau “Protmušis” tapo plačiai žinomas, rimtas reikalas, tikras “proto sportas”. Tada jau, aišku, stalinių lempų nepakako, nes, jei pasitaikydavo lengvesnis klausimas, dažnai kildavo ginčų, kas lempą uždegdavo pirmas. Laimei, Protmušiui pakako savanorių, skyrusių savo laiką jo tobulinimui [žaidimas visais sezonais buvo nemokamas – red. past.]. Mygtukus susilitavome patys, o elektroninę schemą mums padėjo sudaryti VU GMF darbuotojas Algis Daktariūnas. Pirmąją programą žaidimui parašė Šarūnas Vaitekonis. Nuo to laiko Protmušis atrodė gana profesionaliai. Tačiau tai – išorė. Tuo tarpu esminės “Protmušio” taisyklės nelabai keitėsi, kadangi jos gana paprastos.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Kažką keisti ar tobulinti, manau, visi kartu bandėme ir toliau, kildavo įvairių diskusijų “Protmušio” bendruomenei susirinkus po mačų gretimoje kavinėje 😀 . Visada stengdavomės kurti kuo geresnius klausimus, pritraukti komandas, pasirūpinti, kad dalyviams netrūktų įvairių prizų.

Kas galvodavo klausimus “Protmušiui”? Kokie jie turėdavo būti, palyginus su dabartinių lietuviškų TV žaidimų ar “gyvų” Proto žaidimų klausimais?

Protmušio klausimas. Kadangi jie atsakinėti žodžiu, o teisingumą iš karto vertindavo teisėjas, dažnai pasitaikydavo klausimų, į kuriuos reikėdavo atsakyti ne vienu ir ne keliais žodžiais (pvz. paaiškinti “Kodėl?”). Šis klausimas išrinktas geriausiuoju sezone.

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Klausimus galėdavo galvoti visi, kas tik nori. Skatindavome klausimų galvojimą prizais, geriausio klausimo rinkimais ir pan. Klausimai turėjo būti įdomūs, atskleisti įdomių netikėtų faktų.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Daugiausia ir geriausius klausimus sugalvoję žmonės visada buvo pagerbiami ir apdovanojami finalo metu kartu su čempionais. Tačiau, kadangi gerų klausimų neretai trūkdavo, tai buvo net įvestas savotiškas mokestis, kur komanda už kiekvieną savo narį turėdavo sugalvoti po klausimą. Klausimai turėdavo būti išmąstomi. Dalies didžiųjų barų žaidimų klausimai yra gana panašūs, tik kad viskas vyko 10 m. atgal.

“Protmušis” vykdavo Vilniaus universitete, vėliau pritraukė ir kitų universitetų studentų, dėstytojų bei “žmonių iš šalies”. Jį mėgdavo protingiausi, veikliausi akademiniame pasaulyje žmonės. Galbūt žinote, ar kokie nors “Protmušio” “alumnai” tapo garsūs, nemažai pasiekė gyvenime?

Atsakymas į aukščiau parodytą klausimą. Protmušio klausimai būdavo išmąstomi, bet neretai reikalaudavo rimtesnių žinių, nei šiandienos “Didžiosios lygos”. Pavyzdžiui, idant atsakytum į šį klausimą, reikėjo bent apytikriai žinoti, jog seniau už nusikaltimus būdavo baudžiami ir savo veiksmų nesuvokiantys žmonės ar padarai. Be to, renkantis vieną iš keleto daugmaž tinkamų variantų praversdavo ir intuicija, o tokia rizika džiugindavo žiūrovus.

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Na, mes dar nesame tokie seni, kad “nemažai pasiektume gyvenime” 🙂 Bet pvz. Sergejus Butovas sėkmingai dirba mokslininko darbą užsienyje. Mindaugas Survila, kaip režisierius, pelnė Sidabrinę gervę už filmą “Stebuklų laukas”. Ir taip daug kitų žmonių, visų nesuminėsi.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Tikrai daugelis buvusių žaidėjų yra nemažai pasiekę, pvz. aplinkos viceministras Mindaugas Gudas. Komentuojant politikos naujienas dažnai galima išgirsti Liutaurą Gudžinską, kaip keliautoją pamatyti Augustiną Žemaitį bei daugelį kitų nemažiau įdomių žmonių. Be to, daugybės šiandieninių proto žaidimų nugalėtojų komandose rasi “Protmušio” alumnus. Tarp jų ir kelios dešimtys mokslo daktarų, keli docentai.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Mano laikais dalyvavo TV laidų vedėjas ir komikas Paulius Ambrazevičius, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, žurnalistas Antanas Manstavičius. Jie dalyvavo jau nebe kaip studentai, tuo metu Protmušis jau buvo svarbus visuotinis proto žaidimas. Dar galiu paminėti Šarūną Dirmeikį, visokių protų kovų žaidėjams jis tikrai pukiai žinomas [Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos čempionas 5 kartus iš eilės – red. past.]

Kiek laiko jūs aktyviai prisidėjote prie “Protmušio” organizavimo, jam vadovavote? Kiek laiko žaidėte “Protmušį”?

Vienos tituluočiausių Protmušio komandų BP oficiali statistika. Kaip ir krepšinio ar futbolo lygose, ‘Protmušyje’ buvo viešai internete skelbiamos komandų sudėtys ir jų pokyčiai, išsaugomi visų laikų dvikovų rezultatai, paskaičiuojami statistiniai rodikliai, o oficialiame tinklapyje skelbiami straipsniai apie kiekvieną įvykusį mačą, jų nuotraukos.

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Aš vadovavau Protmušiui 1997-1998 m. Vėliau, kaip minėjau, Protmušį atkūrė Audrius Aliukonis, o aš tik žaidžiau. Tuo metu Audrius buvo žmogus-orkestras: jis ir organizavo, galvojo klausimus, vedė, kitaip tariant, darė viską vienas. Po kurio laiko, jis šiek tiek atsitraukė nuo organizavimo, nes, vis dėlto, vienam žmogui to buvo iš tiesų per daug. Manau, kad jam vadovaujant Protmušis iš tiesų išplito VU, atsirado komandų iš kitų aukštųjų mokyklų. Tada aš vėl grįžau prie vadovavimo. Pagalvojau, kad reikia pasidalinti darbus: “Protmušis” tapo tam tikra organizacija iš 6-10 žmonių. Vieni galvojo klausimus, kiti ieškojo remėjų ir t.t.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Prie Protmušio organizavimo prisidėjau nuo 2003 m. iki 2007 m. Pats žaidžiau daugiau negu 10 sezonų [“Protmušio” sezonas trukdavo pusmetį – red. past.].

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Kaip ir minėjau, 2008 m. pirmą kartą atėjau į “Protmušį”, o užsilikau iki 2013 metų.

Kokie darbai ir dalykai buvo įdomiausi organizuojant “Protmušį”?

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Įdomiausias, sunkiausias, ir pats svarbiausias darbas yra sugalvoti gerą klausimą. Visa kita yra detalės 🙂 .

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Vienas įdomiausių išmėginimų buvo suorganizuoti ir motyvuoti organizatorių komandą. Juk darbo buvo nemažai, o viską darėme savanoriškais pagrindais, neretai už savas lėšas. Bet viską atpirkdavo sezono pabaiga ir tas geras jausmas, kad tai pavyko padaryti.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Dar ir kol nebuvau vadove, “Protmušis” davė daugybę įvairiausių patirčių. Teko ir vesti žaidimus, ir ieškoti rėmėjų, surinkti ir išdalinti prizus, dėlioti klausimus žaidimams 🙂 .

“Protmušis” nuo 2014 m. nebevyksta. Kaip manote, kas nulėmė jo pabaigą?

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Man sunku pasakyti, nes jau senokai aktyviai nedalyvauju organizacijoje. Galbūt pritrūko entuziazmo? Galbūt dėl to, kad atsirado daug žaidimų-konkurentų baruose? Nežinau.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Viskas turi pabaigą, todėl nieko keista, kad, metams bėgant, entuziazmas nuslopo, organizatorių nuomonės dėl tolimesnės veiklos strategijos išsiskyrė. Mane visada žavėjo, kad “Protmušyje” organizatoriai gana dažnai keitėsi (visgi, dauguma buvo studentai), bet patį žaidimą ir tradicijas pavyko taip ilgai išlaikyti.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Manau, kad “Protmušis” nutrūko tiek dėl tam tikrų skirtumų, kaip vieni ar kiti organizatoriai įsivaizdavo koks jis turi būti, tiek todėl, kad kai kurie organizatoriai pasitraukė iš žaidimo kūrimo, tad nebeliko pakankamai žmonių, kurie galėtų pasirūpinti, kad būtų auditorija žaidimams, vedėjas, žmogus atrenkantis klausimus, dėliojantis kovas, žmogus, besirūpinantis rėmėjų paieška ir t.t.

Šiuo metu Lietuvoje nėra proto žaidimų, panašių į “Protmušį”. Visuose proto žaidimuose vienu metu žaidžia daug komandų, atsakymus rašo ant lapelių. Ar “Protmušio” formatas paseno, ar dar galimas jo atgimimas?

Aštuntojo Protmušio sezono (2006 m. ruduo) pusfinalis, stebimas ~60 žiūrovų. Tuo metu Protmušį jau žaidė įvairių universitetų studentai ir baigusieji

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Protmušis nepaseno, yra įdomus, jo atgimimas galimas. Kadangi mes visada buvome nekomercinis renginys, daug kas rėmėsi organizatorių entuziazmu. Kai tokių žmonių vėl atsiras – bus ir Protmušis.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Net neabejoju, kad “Protmušis” galėtų vykti ir toliau, jo formatas tikrai išsiskirtų, pritrauktų žmones, kuriems reikia daugiau adrenalino, nes pergalę lemtų ne tik ką žinai ar gali išmąstyti, bet ir kaip greit gali tą padaryti. O kartu tai pramoga ir tiems, kurie neturi komandos, tačiau vis tiek gali stebėti ir dalyvauti kaip žaidėjai iš salės.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Aš manau, kad kaip komercinis renginys “Protmušis” neturėtų pasisekimo. Bet nedidelėje bendraminčių grupelėje, kur norima smagiai ir su adrenalino užtaisu praleisti vakarą “Protmušis” būtų pats tas. “Protų kovose su Robertu Petrausku” lyderiaujančios komandos išlieka visada tos pačios, visos komandos daugmaž žino savo lygį, tuo tarpu žaidžiant pagal “Protmušio” taisykles, tokį stabilų rezultatą palaikyti sunkiau.

Ko iš to, ką turėjo “Protmušis”, jums labiausiai trūksta šiuolaikiniuose proto žaidimuose?

Komanda džiaugiasi teisingai atsakytu klausimu viename paskutiniųjų Protmušio sezonų (2013 m.) Veda Giedrė Užkurėlytė (dešinėje)

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: “Protmušis” turėjo savo bendruomenę, savo tradicijas, komandų ir kiekvienos kovos aprašymus. Organizatoriai visada skatindavo, o komandos dažnai nustebindavo savo prisistatymais, vaizdo filmukais, dovanomis varžovams ir kitomis galbūt ne itin reikšmingomis smulkmenomis, kurios ir kurdavo šventinę aurą. Tiesa, į pabaigą daugumos šių dalykų buvo atsisakyta, buvo susikoncentruota į tiesiog klausimų atsakinėjimą, kaip ir dabartiniuose barų žaidimuose.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Šiuo metu vykstančiuose žaidimuose gal ir nieko netrūksta, nes tai tiesiog kitas formatas. Žinoma, “Protmušis”, kaip minėjau, turėjo daugiau adrenalino, daugiau veiksmo, dalyviai ir organizatoriai kartu leisdavo vakarus po žaidimų, bendraudami, aptardami kovas, galimus sezono laimėtojus ir panašiai 🙂 .

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Dauguma žaidimų dabar yra “Pub quiz” [baro viktorinos – red. past.] tipo, kur tiesiog reikia žinoti įvairius, dažniausiai gana nuobodžius faktus. Tokie žaidimai man nėra labai įdomūs.

Ką veikėte gyvenime tais laikais, kai vyko “Protmušis”, ką veikiate dabar? Ar žaidžiate kokius proto žaidimus?

Pereinamoji Protmušio čempionų “taurė”

ALBERTAS JANULEVIČIUS: Kai vyko “Protmušis”, buvau studentas ir doktorantas. Dabar dirbu mokslinį darbą. Kartais dalyvauju Pub Quiz tipo žaidimuose, bet jie nė iš tolo neprilygsta senajam “Protmušiui”.

RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Dabar nesu pastovus protų žaidimų dalyvis, bet atsiradus progai visada sudalyvauju. Ilgiau ir reguliariau žaidžiau Petrausko “Protų kovas” ir “Auksinį protą“. Dabar dalyvauju kaimynų organizuojamoje Jonažolių kaimo viktorinoje, ir neseniai su savo įstaigos komanda laimėjome aplinkosauginių komandų surengtą protų žaidimą. Norėčiau pastebėti, kad daugelis vienkartinių ar kasmet organizuojamų proto žaidimų yra tikrai aukšto lygio.

GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Pastaruoju metu nelabai dalyvavau kituose žaidimuose, paskutinis buvo “Auksinis protas“.

Dėkojame už atsakymus!

Pabaigai kviečiame pažiūrėti vieną daugelio “Protmušio” pristatomųjų filmų, skirtų sudominti žaidimu naujus dalyvius

 Komentuoti 
Feb08

Kas savaitę Lietuvoje – po naują galvosūkių kambarį

Skyriai: Proto žaidimų kronikos

Galvosūkių kambariai Lietuvoje atsirado vos prieš pustrečių metų, bet šiandien Lietuvoje jų veikia jau beveik 100. Be galvosūkių kambarių neretas Lietuvis nebeįsivaizduoja savo laisvalaikio. Tikriausiai jokia nauja pramoga Lietuvoje nėra išplitusi šitaip greitai.

Protu.lt portalas pirmasis plačiau pažvelgia į Lietuvos galvosūkių (pabėgimo, nuotykių, užduočių, iššūkių, paslapčių…) kambarių rinką. Kaip keičiasi galvosūkių kambariai? Kokiuose miestuose jų daugiausia? Kas skatina atidaryti pabėgimo kambarį?

Pabėgimo kambariai Lietuvoje skaičiais

2017 m. sausį Lietuvoje veikė 94 galvosūkių kambariai, priklausę 45 skirtingiems šeimininkams.

Palyginimui, 2016 m. sausį galvosūkių kambarių Lietuvoje buvo 51, o 2015 m. sausį – vos 8.

Tai reiškia, kad per metus Lietuvoje galvosūkių kambarių skaičius padidėja 42. Atsižvelgiant į tai, kad per tą laikotarpį dalis kambarių užvėrė duris, statistika dar įspūdingesnė: pastaruosius dvejus metus Lietuvoje po naują pabėgimo kambarį vidutiniškai atsidarydavo kiekvieną savaitę.

2017 m. sausį 42 galvosūkių kambariai veikė Vilniuje, 27 – Kaune, 7 – Klaipėdoje.

Pabėgimo kambarių skaičiai Lietuvoje

Kaip keičiasi galvosūkių kambariai?

Nuo 2014 m. vidurio, kai Lietuvoje atsidarė pirmieji galvosūkių kambariai, iki maždaug 2015 m. vidurio, dauguma galvosūkių kambarių buvo įrenginėjami labai paprastai. Jų šeimininkai, išsinuomoję kokias kitiems nereikalingas patalpas rūsyje ar sovietiniame daugiaaukštyje, surinkdavo įvairius daiktus iš savo namų ar draugų ir, improvizuodami bei demonstruodami išradingumą, savomis rankomis paversdavo juos galvosūkiais. Šiaip ar taip, konkurencija nebuvo didelė, o ir verslo metodas atrodė pernelyg neužtikrintas, kad kas rizikuotų dideliais pinigais. Daugeliui pirmeivių tai buvo visų pirma hobis.

Tarp tokio tipo “pirmosios kartos” pabėgimo kambarių – “nepabEXIT” pirmasis kambarys, “Break Room” pirmieji Vilniaus kambariai, “Užkoduota” (visi – Vilniuje), “Atrakink” (Kaune).

2015 m. išplito “antros kartos” galvosūkių kambarių bumas. Tokie kambariai įrengti geresnėse patalpose miestų (ypač Vilniaus ir Kauno) centruose. Jų šeimininkai stengėsi juos įrengti pagal kokią nors temą: detektyvo, mistinę, šnipų ar dar kokią. Be “susineštų” daiktų juose pradėjo rastis ir elektroninės įrangos, specialiai tiems kambariams užsakytų daiktų. Tai buvo metas, kai galvosūkių kambariai tapo nemažu verslu ir investuoti nebeatrodė kvaila.

Tarp tokio tipo kambarių – “Exit Room“, “Illuminati Room“, “Wrong Room – Išprotėjusi virtuvė” (visi – Vilnius).

2016 m. viduryje didmiesčiuose sulaukėme “trečiosios” galvosūkių kambarių kartos. Jų autoriai paprastai patys buvę daugybėje (dešimtyse) kitų pabėgimo kambarių. Jie supranta, kad ir daugumai lankytojų jų galvosūkių kambarys nebebus pirmasis. Todėl stengiamasi priblokšti net ir tuos, kurie matė viską. “Laužomi” įprastiniai nusibodę kanonai: pavyzdžiui, patarimus organizatoriai sako nebe sausai per “iš konteksto iškrentančias” racijas, bet labiau su kambario siužetu susijusiais būdais. Taip pat rimtai rūpinamasi, kad galvosūkiai nesutaptų su nė vienu kitu kambariu, o elektroninė įranga veiktų įdomiai ir netikėtai (pvz. durelės atsidarytų ne nuo mygtuko paspaudimo, o nuo kažkokio veiksmo padarymo visai kitoje kambario pusėje). Išsiskirti mėginama ir atmosfera.

Pirmasis trečiosios kartos kambarys, tikriausiai, buvo “Decode Room – Iškoduok Putlerį“, kurio išskirtinumas – komanda sprendžia galvosūkius pasidalijusi į dvi dalis. Kiti pavyzdžiai – “Lost key – Muziejaus apiplėšimas“, “Horror Hotel“, “Hot Room – Grėjaus apartamentai“, “Smart Rooms” (visi – Vilniuje), “Trial Room – Begalinė istorija“, “Break Free – Mafijos kambarys“, Lost Escape (visi – Kaune).

Tiesa, temomis išsiskirti vis sunkiau. Jos kartojasi. Lietuvoje jau yra trys faraono kambariai, du Šiaurės Korėjos kalėjimai, ištisa eilė detektyvų.

Ar apsimoka atidaryti galvosūkių kambarį?

Tokį masinį galvosūkių kambarių užderėjimą tikriausiai nulėmė nusistovėjusi (pirmųjų galvosūkių kambarių steigėjų “padiktuota”) nemaža apsilankymo jame kaina. Gauti 40-50 eurų už valandą dažnam galvosūkių kambario steigėjui atrodo labai daug. Juk vidutinė valandos alga Lietuvoje – ~7 EUR.

Tiesą pasakius, pabėgimo kambarių kainos Lietuvoje nedaug atsilieka nuo Vakarų pasaulio, bent jau mažesniųjų Vakarų miestų. Tarkime, Liverpulyje apsilankymas nuotykių kambaryje kainuoja labai panašiai ar tik šiek tiek brangiau (50-70 eurų komandai). O juk kitų pramogų kainos, kaip ir atlyginimai, Lietuvoje ir Anglijoje skiriasi keletą kartų… Dirbti Lietuvoje, o uždirbti kiek tą patį darbą Anglijoje dirbantis anglas turbūt – dažno lietuvio svajonė.

Tiesioginės su galvosūkių kambario išlaikymu susijusios išlaidos – nedidelės. Jeigu šeimininkas, užuot samdęs darbuotojus, komandas priima pats, jos apsiriboja patalpų nuoma ir komunaliniais mokesčiais. Kadangi į galvosūkių kambarius žmonės ateina užsirezervavę (ne prašalaičiai), dauguma tokių įstaigų įsikuria patalpose, kurios beveik niekam kitam netinka (su įėjimais iš laiptinės, kiemo, neretai – rūsio), todėl nuomos kainos žemesnės nei, tarkime, parduotuvei ar barui.

Tačiau versle lengvai pasiekiamų aukso kalnų nebūna. Lietuvos mastais didelės potencialios pajamos iš galvosūkių kambarių lėmė, kad tų kambarių atidaryta labai daug, o tai reiškia, kad didžiąją dalį laiko jie stovi tušti (priešingai nei Anglijoje). Čia irgi galima įžvelgti pliusų: šeimininkui nereikia daug dirbti, todėl daug jų turi ir kitus darbus ar (dažniau) verslus.

Tačiau jeigu kambarys sulaukia, tarkime, tik keleto komandų per savaitę, šeimininkui liekanti pinigų suma nėra didelė ir net gali sunkiai padengti tas, kad ir mažas, nuomos išlaidas. Dėl panašių priežasčių pirmieji pabėgimo kambariai jau užvėrė duris, tarp jų – 2016 m. rudenį vienintelis Alytaus pabėgimo kambarys “In/Out“. Tiesa, provincijoje ir kainos maždaug perpus žemesnės, ir potencialių klientų mažiau.

Be to, didelė konkurencija lemia, kad galvosūkių kambariams kur kas daugiau kainuoja reklama, pavyzdžiui, Google AdWords, kurią dauguma perka. O tai – papildomos nuolatinės nemažos išlaidos. Už reklamą reikia mokėti net tada, jei galiausiai klientas, peržiūrėjęs svetainę, apsisprendė pasirinkti kitą kambarį.

Visgi, galvosūkių kambariai užsidaro retai. Mat didžiausia investicija į juos padaroma dar prieš pradedant veiklą. Vieniems ta investicija daugiau – laikas (tiems, kas kambarį įsirengia savo jėgomis), kitiems – ir pinigai (tokių vis daugiau, nes “trečiosios kartos” kambariai reikalauja sprendimų, kurių savo rankomis dauguma nebepajėgūs pasidaryti). Kai ta investicija jau padaryta, užsidaryti dažniausiai neapsimoka, nes kasmėnesinius kaštus pajamos paprastai visgi padengia. Bet tai nereiškia, kad niekas nesigaili padaręs tą pirmąją investiciją.

Tačiau tokių besigailinčių gali būti mažiau, nei būtų kitose rinkose. Mat daugumai galvosūkių kambarių savininkų iki pat šiol tai – ir hobis. Mažai kas žiūri į šią veiklą grynai kaip į verslo nišą, kurią pasirinko vien dėl potencialaus pelno; įrenginėti galvosūkių kambarį daugeliui buvo ir smagu.

Kiek žmonių “bėga iš kambarių” ir kiek pinigų palieka?

Įprastinė apsilankymo galvosūkių kambaryje kaina – 40-50 eurų komandai, tačiau mažesniuose miestuose ji žemesnė, o dideliuose galvosūkių kambariuose, priimančiuose daugiau žmonių – didesnė.

Paskaičiuoti, kiek žmonių per mėnesį Lietuvoje iš viso apsilanko galvosūkių kambariuose bei kokia jų apyvarta – sudėtinga. Mat vieni kambariai populiaresni, kiti mažiau populiarūs. Nors daugelis kambarių skelbia savo lankytojų nuotraukas “Facebook” paskyrose, viešinamos ne visos nuotraukos. Visgi, yra faktas, kad kai kurie kambariai kasdien sulaukia po keleto komandų, kitus gi lankytojai “atranda” tik kartą-du į savaitę ar dar rečiau.

Jei konservatyviai tartume, kad vidutiniškai vienas pabėgimo kambarys lankytojų sulaukia kas antrą dieną, o komandą sudaro vidutiniškai 4 žmonės. Tokiu atveju, per mėnesį Lietuvoje pabėgimo kambariuose apsilanko 5580 žmonių (per metus – 66960, įskaitant pasikartojančius). Laikant, kad vidutinė kaina – 45 eurai, jie “palieka” organizatoriams 62775 eurus per mėnesį (per metus – 753300 eurų).

Jeigu darytume drąsesnę prielaidą, kad vidutiniškai vienas kambarys kasdien sulaukia bent vienos komandos, šiuos skaičius reikėtų dauginti iš dviejų (133920 žmonių per metus, 1506600 eurų apyvarta).

Labai tikėtina, kad pajamomis tiesiogiai iš klientų pabėgimo kambariai jau pralenkė senesnę intelektualią pramogą – baro viktorinas. Jų pajamas skaičiavome 2015 m. rudens kronikoje nuo tol jos didėjo gana nesmarkiai. Tiesa, viktorinų organizatorių sąnaudos gerokai mažesnės: jie ne tik, kad nemoka už renginio vietos nuomą, tačiau kai kurie ir patys gauna pinigus iš restoranų už klientų pritraukimą.

Ar galvosūkių kambarių ne per daug?

Galvosūkių kambarių Kaune ir Vilniuje jau yra tiek, kad, jeigu visi vilniečiai ir kauniečiai, nuo vaikų iki senelių, staiga sumanytų nueiti į galvosūkių kambarį – tai pakaktų vos dviejų savaičių, kad jie visi įgyvendintų savo norą.

Aišku, tikrosios rinkos ribos – kur kas siauresnės, nei visi Lietuvos žmonės, nes ne visiems tokios pramogos patinka. Tų, kuriems patinka, skaičiai didėjo kartu su naujai atidaromais pabėgimo kambariais. Jei 2014 m. tai buvo “keista nišinė pramoga”, o iki pat 2016 m. vidurio dauguma galvosūkių kambarių šeimininkų dar pasakodavo, kad didžioji dalis jų klientų išbando tokią pramogą pirmąjį kartą, tai 2017 m. dauguma pabėgimo kambarių lankytojų jau žino tokią pramogą, “iš kambarių sprunka” ne pirmą kartą.

Tai – labai palanku naujų galvosūkių kambarių kūrėjams. Mat ši rinka unikali tuo požiūriu, kad eiti antrą kartą į tą pačią vietą (kambarį) čia tiesiog kvaila, nes juk galvosūkių kambario patirties esmė – jos naujumas (nežinojimas, kaip spręsti). Dėl šios priežasties tie, kam patiko pirmasis jų aplankytas galvosūkių kambarys, ne grįš vėl ten pat (kaip kad tikrai grįžtų į restoraną, barą, naktinį klubą, kino teatrą…), o ieškos kito gero. O tai gali būti ir naujas, ką tik atidarytas, kambarys…

Kaip galvosūkių kambariai atranda klientus?

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vilniuje ar Kaune pabėgimo kambarių jau yra tiek, kad joks žmogus, išskyrus nebent ant pirštų suskaičiuojamus “fanatus”, nei į visus juos, nei į pusę per gyvenimą nenueis. Todėl naujo kambario šeimininkui įtikinti, kad būtent jo kambarys galėtų būti tas, į kurį verta eiti sekantį – sunku. Vienas pagrindinių metodų – Google AdWords reklamos. Net įrašius į “Google” “pabėgimo kambarys” – jau 8 besireklamuojantieji, dar kiti naudoja kitokius ar konkretesnius raktinius žodžius. Tuo tarpu, palyginimui, raktiniam žodžiui “restoranas” tėra nupirkta viena reklama, “kino teatras”, “naktinis klubas” ar “baras” – nė vienos.

Google Maps Vilniaus centro žemėlapis su sužymėtais pabėgimo kambariais

Google Maps Vilniaus centro žemėlapis su sužymėtais pabėgimo kambariais. Kai kuriose pažymėtų vietų – po du, tris ar penkis kambarius.

Daug kas, rinkdamiesi sau nuotykių kambarį, kliaujasi draugų patarimais, tačiau iš tikro tai – labai prastas pabėgimo kambario pasirinkimo metodas. Kadangi dauguma žmonių patys tėra buvę viename ar keliuose galvosūkių kambariuose, jie negali nieko palyginti. Dėl šios priežasties, tarkime, geriausių ir prasčiausių užduočių kambarių Facebook įvertinimai skiriasi labai mažai – jie visi geri. Nes dažnas naujokas tiesiog balsuoja “už” tokią pramogą, o ar tas galvosūkių kambarys tarp blogesnių, ar tarp geresnių, teaplankęs vieną ar du, jis negali palyginti – kaip ir negalėtų patarti, kuris vynas geras, tas žmogus, kuris per gyvenimą ragavo tik vieną-dvi rūšis. Naujokai, komentuodami galvosūkių kambarius, iš esmės tiesiog sako “Buvau tame pabėgimo kambaryje ir man patiko tokia pramoga”, bet visiškai neaišku, ar dauguma kitų kambarių jam nebūtų patikę dar labiau.

Protu.lt stengiasi suteikti protingesnę galimybę rinktis pabėgimo kambarį. Protu.lt atstovai yra aplankę ~40 pabėgimo kambarių ir Protu.lt aprašymuose yra akcentuojami tie dalykai, kurie pabėgimo kambarius skiria vienas nuo kito. Malonu, kad Protu.lt Vilniaus, Kauno ir kitų miestų galvosūkių kambarių aprašymų skaitytojų skaičiai nuolat auga. Iš viso iki 2017 m. vasario 4 d. tuos straipsnius perskaitė ~46 000 unikalių lankytojų.

Galvosūkių kambariai – ir specializuojasi

Dar vienas būdas galvosūkių kambariams išsiskirti – specializacija. Daugumai klientų nėra taip svarbu, ar kambario tema senovės Egiptas, ar NSO, ar Illuminati. Tačiau yra keli kambarių stiliai, galintys pritraukti dalyvius, kurie kitaip išvis neitų į pabėgimo kambarį. Tokių specializuotų kambarių 2016 m. ypač daugėjo.

Viena specializacija – erotinis galvosūkių kambarys (pvz. “Hot Room” Vilniuje, įkurtas sekso prekių parduotuvėje), mat ši tema labai tinkama bernvakariui ar mergvakariui.

Antroji “ypatinga” specializacija – siaubo galvosūkių kambarys. Kai Lietuvoje nėra tikrų siaubo kambarių, tačiau gausu siaubo (pvz. siaubo filmų) gerbėjų tai – puiki niša, į kurią savo psichologiniu siaubu kokybiškiausiai nusitaikė “Horror Hotel” (Vilnius).

Trečioji, pati populiariausia specializacija – galvosūkių kambarys vaikams ar paaugliams. Juk pabėgimo kambarys yra žaidimas, o žaidimus jauniausieji itin mėgsta (per gimtadienius ir pan.), tik toli gražu ne visi galvosūkių kambariai jiems pakankamai lengvi ar įdomūs.

Ketvirtoji specializacija – didesni galvosūkių kambariai, skirti 10 ar daugiau žmonių (pvz. “Pakalnės 13“). Jie ypač tinkami šventėms, kuriose paprastai dalyvauja daugiau žmonių, nei 4-6, “telpantys” į įprastinius kambarius. Tiesa, ir kainos ten – didesnės. Alternatyva didesniam pabėgimo kambariui – “rungtynių kambariai”. Tai – du vienodi galvosūkių kambariai, kuriuose į dvi komandas pasidalinusi žmonių grupė gali rungtyniauti tarpusavyje, kas paspruks pirmieji. Tokius siūlo “Live Escape Game” Vilniuje ir “Break Free” Kaune.

Didesnėms šventėms siūloma ir panaši kito tipo pramoga: ištisos užduočių erdvės, paprastai baugokos, kuriose veikia ir aktoriai. Tarp tokių – “Zombių bunkeris” netoli Vilniaus, “Labyrinthus” Vilniuje, “MazeBrain” Kaune. Galvosūkių kambario motyvais 2016 m. improvizuotą spektaklį savo rūsiuose pastatė net “Rusų dramos teatras”.

Papildomų kambarių atidarymas – būdas išlaikyti klientus

Ir, pagaliau, kai kurie galvosūkių kambariai išsiskiria papildomais siūlymais. Tarkime, “Pakalnės 13” (Vilnius) galvosūkių kambarys yra greta platesnių komandos lipdymui skirtų paslaugų, o “Trial Room – Psichopato kambaryje” (Kaunas) psichopatas gali kreiptis tiesiai į jubiliatą ar būsimą nuotaką.

Nors į tą patį kambarį lankytojai negrįš, galvosūkių kambarių šeimininkai turi galimybių pamėginti “išlaikyti klientus”. Viena jų – papildomų nuotykių kambarių atidarymas. Maždaug pusė visų 2016 m. atidarytų pabėgimo kambarių priklauso šeimininkams, iki tol jau turėjusiems bent vieną kitą galvosūkių kambarį.

Šiuo metu viena pabėgimo kambarių kompanija (“Rūsys“, Kaunas-Palanga) valdo 9 kambarius, viena (“Break Free“, Kaunas) – 7 kambarius, viena – (“Live Escape Game“, Vilnius) – 5. Kadangi tokiais atvejais pabėgimo kambarius kuria tie patys žmonės, jų kokybės lygmuo ir stilistika – gana panašūs (tiesa, vėliau sukurti kambariai neretai kokybiškesni už seniau sukurtus). O tai reiškia, kad, patikus vienam tų pačių kūrėjų kambariui, visai logiška pamėginti ir kitą.

Išties, papildomą galvosūkių kambarį įrengusios kompanijos sulaukia nemažai tų pačių klientų. Be to, papildomi kambariai padeda ir taupyti laiko ir pinigų sąnaudas: juk “prižiūrėtojas” (žmogus, įleidžiantis komandas, stebintis jų veiksmus) gana nesunkiai gali būti bendras keliems kambariams, keli kambariai gali turėti bendrą vestibiulį, kompiuterį ir pan. Kaip taisyklė, didžiausią skaičių pabėgimo kambarių turinčių kompanijų požiūris į veiklą paprastai – pats “versliškiausias” (pvz. “Live Escape Game” koncepcija netgi nupirkta iš Šveicarijos ir, padedant dizaineriui iš Vengrijos, iš karto įrengti visi penki kambariai), tuo tarpu labiau “hobio” šeimininkai atidarinėja maždaug po vieną kambarį per metus (jei plečiasi išvis).

Tai, kad į tą patį kambarį žmonės neis dukart, sukelia ir vieną minusą. Galvosūkių kambarių gyvavimas – daug trumpesnis, nei barų ar kino teatrų. Mat, jeigu kambarys gerai išreklamuotas, ateina laikas, kai daug mėgėjų jau būna jį išmėginę. Be to, daugėjant gerų konkurentų kambarių, tie, įkurtieji 2014 m. ar 2015 m. pradžioje, dažnai jau atrodo prasti, pasenę, “pigiai įrengti”. Todėl, jei nėra žymaus srauto iš užsienio turistų, lankytojų skaičiai menksta – tuo tarpu už patalpų nuomą vis tiek reikia mokėti.

Dėl panašių priežasčių 2016 m. kai kurie galvosūkių kambarių šeimininkai jau priėmė radikalų sprendimą – senuosius kambarius “sugriovė” ir tose pat patalpose įrengė naujus. Visus savo kambarius šitaip pakeitė vieni idėjos pradininkų “Break Room” (Vilnius), vienintelį – “Escape Panevėžys”. Dar kiti, ieškodami papildomų klientų, persikėlė į naujus miestus: “Mystery House” savo kambarį “permetė” iš Palangos į Vilnių, “Bėglys” – iš Kauno į Vilnių.

Vasaros metu kai kurie pabėgimo kambarių savininkai pritaikė lunaparkų patirtį – juk tai labai panaši pramoga, kaip, tarkime, siaubo kambarys ar karuselė, tai kodėl ir jis negalėtų važinėti iš vietos į vietą? Pirmieji gyvenamojoje priekaboje pabėgimo kambarį padarė “Rethink Room“, žadėję važinėti po įvairius festivalius, “Live Escape Game” ir “Break Free” atsakė sunkvežimiais, pirmasis kurių keliavo per Lietuvos miestelius. Važinėti po mažus miestelius tokiais – logiška. Kadangi rinka ten itin maža, tie, kas bandė miesteliuose atidaryti “nuolatinius” pabėgimo kambarius, didelio srauto nesulaukė. Tačiau jeigu “užduočių kambarys” būtų ant ratų ir stovėtų miestelyje tik savaitę per metus, norinčiųjų gali pakakti visai neblogoms pajamoms. Dar kiti žmonės pageidauja, kad ne jie eitų į kambarį, o kambarys atvažiuotų pas juos (ar į jų renginį). Patį pirmąjį savo kambarį “Teatro užkulisiai” uždariusi “Break Free” irgi pasiūlė atvežti į šventes.

Galvosūkių kambarių ateitis?

Kai Protu.lt 2015 m. viduryje pradėjo rašyti apie galvosūkių kambarius, Lietuvoje tebuvo ~20 pabėgimo kambarių, ir tiek atrodė daug. Dabar jų padaugėjo beveik penkis kartus ir galo kol kas nematyti.

Visgi, ateityje, nebūtinai artimiausioje, plėtra sulėtės. Naujam pabėgimo kambariui pritraukti klientų Vilniuje ir Kaune darysis vis brangiau. Tam reikės ne tik reklamos, tačiau ir ypatingesnio įrengimo – mat “patyrusių”, turinčių su kuo palyginti, klientų tiesiog eilinis kambarys jau nežavės, “iš lūpų į lūpas” geri atsiliepimai apie tokį nebesklis. Todėl sukurti ką nors populiaraus be rimtų investicijų galės nebent patys talentingiausi kūrėjai ir rinkodaros ekspertai. Kai kurie senesni iššūkių kambariai turės arba atsinaujinti, arba užsidaryti, arba likti lankomi dar rečiau.

Tuo tarpu mažesniuose miestuose galvosūkių kambarių rinka turėtų tekėti ta pačia vaga, kaip Vilniuje ir Kaune pernai ar užpernai. Konkurencija ten mažesnė ir yra erdvės. Juk Kaune vienas užduočių kambarys šiandien tenka 12000 žmonių, Vilniuje – 13000, Klaipėdoje – 23000, Šiauliuose – 27500, Panevėžyje – 50000. Aišku, mažesniuose miestuose potencialių lankytojų procentas mažesnis, nes mažiau jaunimo, studentų. Tačiau faktas, kad Šiauliuose ar Klaipėdoje rinka dar neišsemta tiek, kiek Vilniuje ar Kaune – irgi akivaizdus. Priešingai nei didžiausiuose miestuose, Šiaulių pabėgimo kambarių mėgėjas nesunkiai gali būti perėjęs visus miesto galvosūkių kambarius.

Kaip ten bebūtų, aišku, kad galvosūkių kambarių mėgėjų laukia daug naujienų, nes jų daugėja, tačiau, didėjant konkurencijai, ir stengtis dėl jų galvosūkių kambarių šeimininkai privalės vis labiau.

 Komentuoti 
Nov23

Proto žaidimai padengia Lietuvą

Skyriai: Proto žaidimų kronikos

Įspūdingas proto žaidimų žygis per Lietuvą nesustoja: 2016 metais žaidėjų vėl sparčiai daugėjo.

Iš viso Lietuvoje oficialiose viktorinose* praėjusią lapkričio savaitę žaidė 1287 komandos (prieš pusmetį – 1259).

Proto žaidimai vyko 40 Lietuvos savivaldybių iš 60, iš jų septyniose – pirmą sezoną (neskaičiuojant ankstesnių nereguliarių ar neoficialių viktorinų).

lietuvosviktorinuzemelapis

Didmiesčiuose nebeauga, provincijoje – populiarėja

Iš didmiesčių pramogos proto žaidimai galutinai tapo visos Lietuvos pramoga: žaidimai atkeliavo į dar 10 miestelių (iš viso vyksta 48). Prieš pusmetį “provincijoje” žaidė 246 komandos, o praeitą savaitę – 301. Kaip ir anksčiau, kiekvieną pusmetį Lietuvos “provincijoje” atsiranda po maždaug 50 naujų komandų, daugiausiai tuose miestuose, kur iki tol viktorinos išvis nevykdavo.

Tačiau jei anksčiau viktorinų populiarėjimui, atrodo, galo buvo nematyti, tai šiemet skeptikai, šaukiantys apie “praeisiančią viktorinų madą”, gavo pirmąjį argumentą. Didmiesčiuose viktorinų komandų skaičius nebeaugo, netgi kiek sumažėjo (nuo 979 iki 944). Kitas nerimo signalas: labiausiai nukenčia tos vietovės, kur viktorinos išplito anksčiausiai. Iš didmiesčių labiausiai komandų skaičius smuko proto žaidimais garsėjusiuose Šiauliuose (nuo 57 iki 46), o Gargžduose po lėto, bet ilgo populiarumo mažėjimo viktorinos iš viso nutrauktos. O juk Gargždai buvo pirmasis mažas Lietuvos miestas, kuriame pradėti rimtai rengti proto žaidimai (~2010 m.)…

komandukaitamiestuose

Galbūt tai reiškia, kad daliai komandų viktorinos po kelerių dalyvavimo metų pradeda nusibosti. Tokios komandos žaisti nustoja, o naujų, dar neišbandžiusių viktorinų žmonių, kuriems ši pramoga patiktų, lieka vis mažiau. Tiesa, tokių “naujokų” vis dar daug ten, kur proto žaidimai – nauja pramoga, todėl vos atsidarius kokiam tarpmiestinės lygos divizionui “provincijoje”, jei nepaveda rinkodara, komandų skaičius gali pasirodyti kone stebuklingas. Pavyzdžiui, Šilalėje (5400 gyv.), kur praeitą savaitę įvyko debiutinė viktorina, žaidė net 16 komandų – beveik tiek, kiek dešimt kartų didesniame Alytuje (55000 gyv., 19 komandų).

Auksinis protas pagerino rekordą, ima ir didmiesčius

Šilalę, kaip ir didžiąją dalį Lietuvos miestų, su viktorinomis supažindina “Auksinis protas“. Žodis “Supažindina” jau per švelnus: “Auksinis protas” pamažu atsisako buvusios sistemos, kad mažuose miesteliuose žaidimai vyksta ne pilną sezoną (tokių vietų teliko kelios).

Tačiau žaidimai “provincijoje” išlieka nemokami – kaip Protu.lt interviu teigė pats “Auksinio proto” idėjos autorius Andrius Tapinas, “mažiausiuose miesteliuose žmonės tikrai nepasirengę mokėti už tokią pramogą pinigus”, tačiau čia pat pridūrė – “Kol kas”.

lietuvosviktorinos

“Auksinio proto” apmokestinimas vyksta – bet labai iš lėto. Jei pradžioje pilną 2 eurų kainą už žaidimą mokėdavo tik vilniečiai ir kauniečiai, dabar jau tiek moka ir klaipėdiečiai, o Panevėžyje žaidimas irgi mokamas.

Tiesa, tik ~40% “Auksinio proto” komandų už žaidimą moka, nes net 204 “Auksinio proto” komandos dalyvauja provincijoje. Bet laikai, kai “Auksinis protas” ir buvo tik mažųjų miestų lyga, jau baigėsi galutinai. Pridėjęs 32 naujas komandas didmiesčiuose, “Auksinis protas” ten smarkiai sumažino atsilikimą nuo kitų dviejų didžiųjų lygų – “Protų kovų su Robertu Petrausku” bei “Ko nežino Kazys?” (PLAKNK).

Didmiesčiuose “Auksinis protas” turi 151 komandą, “Protų kovos su Robertu Petrausku” – 180, “Ko nežino Kazys?” (PLAKNK) – 176. Klaipėdoje ir Panevėžyje “Auksinis protas” netgi tapo populiariausiu proto žaidimu (atitinkamai 20 komandų iš 47 ir 15 iš 35).

populiarumasvilniuje

Populiariausiam naujus klientus privilioti – visad paprasčiau, tad “Auksinio proto” plėtra tikriausiai nesustojo. Galbūt padeda ir besikeičiantis organizatorių požiūris, dėl ko į “Auksinį protą” ateina nebe vien tie, kas neturi alternatyvos (mažieji miesteliai). Jei praeitais sezonais “Auksinis protas” mažai ką siūlė dalyviams be paties žaidimo, net ir oficialius tarpinius rezultatus jam sunkiai sekėsi internete pateikti, tai šį sezoną techninės problemos jau sutvarkytos, ir be rezultatų paskelbimų “Facebook” atsirado naujų rubrikų: pavyzdžiui, kiekvieną antradienį pristatoma viena komanda (komandų aprašymų Lietuvos proto žaidimų scenoje nebuvo nuo “Protmušio” laikų).

Sudėjus didmiesčių ir provincijos komandų skaičius, “Auksinis protas” tapo neabejotinu vienvaldžiu Lietuvos lyderiu, turėdamas net 378 komandas. Taigi, šį sezoną pagerintas Lietuvos rekordas.

populiarumaslietuvoje

Priminsime, kad 2014 m. rudenį, kai Lietuvos viktorinų scena atrodė visai kitaip, o joje tikram neginčytinam Lietuvos proto žaidimų čempionatui prilygo “Protų kovos su Robertu Petrausku”, pastarojoje lygoje kiekvieną savaitę žaisdavo maždaug 330 komandų.

Roberto Petrausko reformos sustabdė smukimą?

Nuo tų didingų 2014 m. “Protų kovos su Robertu Petrausku” neteko apie trečdalio komandų. Kaip Protu.lt interviu sakė pats Robertas Petrauskas, dalis komandų perėjo į kitas didžiąsias lygas, nes buvo per sudėtinga, o kitos – išvis nustojo dalyvauti viktorinose, nes jiems nepatiko pokyčiai klausimuose (jų atsakinėjimui pradėjo nebereikėti žinių, o tik, tarsi šaradose ar rebusuose, išmokti sprendimo būdą).

Dėl šių priežasčių Robertas Petrauskas paskelbė savo lygoje reformą. Vienas pokytis atsirado dar prieš 2016 m. vasarą: silpnesnės komandos gauna klausimams papildomų užuominų ir taip gali atsakyti daugiau. Kita reforma įvesta nuo šio sezono pradžios: klausimuose mažiau užuominų ir saugiklių, žadėta, kad vėl svarbesnės taps žinios. Pakoreguota buvo ir turnyrinė sistema: sezonas suskaldytas į atskiras serijas (lengviau eigoje prisijungti naujoms komandoms), o visos Lietuvos komandos suskirstytos į virtualius divizionus pagal pajėgumą (konkurentai kiekvienam – panašaus pajėgumo).

2016vilnius

Be to, vadovaudamasis šūkiu “Svarbiausia – žaidimas”, Robertas Petrauskas apribojo daugelį papildomų veiklų, kurios, jo teigimu, nesusilaukė planuoto dėmesio iš žaidėjų (pvz. “Svajonių lyga”, virtualios atkrintamosios varžybos). Ypač R. Petrauskas pageidavo panaikinti tai, kas sukeldavo negatyvias emocijas: pavyzdžiui, “Lyginimo lenta” vadintus ginčus dėl atsakymų įskaitymo “Facebook”. Bandymai tą pakeisti kažkuo pozityviu ne visai pavyko: išmintingos citatos “Facebook” atitinkamo dėmesio nesusilaukė. Taigi, ilgą laiką buvęs aršiausiu, Roberto Petrausko “Protų kovų” “Facebook” kiek aprimo, bet vis tiek išliko “gyviausiu”.

Nors kai kurios reformos buvo kontraversiškos (ypač papildomos užuominos, kuriose įžvelgusi diskriminaciją bent viena stipri komanda su trenksmu paliko lygą), atrodo, jos pasiteisino. Iki šiol kiekvieną sezoną po maždaug 20-30 komandų netekdavęs Robertas Petrauskas padėtį stabilizavo: prieš pusmetį jo lygoje žaidė 239 komandos, o praeitą savaitę netgi viena daugiau: 240. Be to, dar 94 komandos dalyvauja reguliariu projektu tampančioje Roberto Petrausko “Gimnazijų lygoje” (kadangi Gimnazijų lyga vyksta tik kartą į mėnesį ir praeitą savaitę nevyko, į šią apžvalgą ji neįtraukta).

2016kaunas

Laikas parodys, ar reformuotos “Protų kovų su Robertu Petrausku” išsaugos ir “elitinės lygos” etiketę – kaip parodė tyrimas po 2016 m. Pasaulio viktorinos čempionato, maždaug pusė geriausių Lietuvos viktorinininkų žaidžia pas Robertą Petrauską. Tai yra ir R. Petrausko lygos pranašumas, ir problema (susidaro didelis pajėgumo skirtumas tarp lyderių ir autsaiderių).

“Protų kovos su Robertu Petrausku” pasitraukė iš Gargždų, užtat sėkmingai prijungė Tauragę – net regioninis laikraštis parašė (10 komandų, kai “Auksinis protas” ten teturi 3).

2016klaipeda

“Ko nežino Kazys?” apjungia divizionus

“Protų kovos su Robertu Petrausku” praeitą savaitę vėl į trečiąją vietą pagal populiarumą nustūmė “Ko nežino Kazys?“, kurioje žaidė 220 komandų (prieš pusmetį – 254).

Didžiausias netektis “Ko nežino Kazys?” patyrė savo tvirtovėje Vilniuje, kur komandų skaičius sumažėjo 31 (nuo 160 iki 129). Sumažėjo ir divizionų: prieš pusmetį jų buvo 13, praeitą savaitę – 11. Tiesa, ir toks skaičius didelis, nes kai kuriuose težaidžia po 4-5 komandas. Palyginimui, “Smegenų kovos” Vilniuje turi 6 divizionus, “Protų kovos su Robertu Petrausku” ir Inos Rosenaitės “Protų kovos” – po 5, “Auksinis protas” – 4.

2016siauliai

Viena vertus, “Ko nežino Kazys?” visuomet akcentavo kaip savo pliusą, kad žaidėjai gali pasirinkti, kur nori žaisti (“Auksiniame prote” ir “Protų kovose su Robertu Petrausku” didmiesčių komandoms pagal rezultatus nurodoma, kuriame bare žaisti), ir šiuo atveju kuo daugiau renginio vietų – tuo didesnis pasirinkimas. Kita vertus, žaidimas mažame divizione galbūt neteikia tokio malonumo, kaip dideliame ir konkurencingame, sunkiau ir rasti visiems divizionams gerų prizų, mažiau pajamų tenka vienam vedėjui – todėl pasirinkta divizionus “stambinti”.

Kitos naujienos lygoje – kainos, nors vis dar skirtingos, pamažu artėja prie 1,5 euro žmogui. Taip pat sukurtas naujas tinklapis, kuriame patogiau skelbiami komandų rezultatai.

Nepaisant komandų sumažėjimo, “Ko nežino Kazys?” išlieka populiariausia vilniečių proto žaidimų lyga.

2016panevezys

“Smegenų kovos” ir Ina Rosenaitė išlaiko savo nišas

“Ko nežino Kazys?” lygai Vilniuje ant kulnų lipa “Smegenų kovos“, vykstančios “Amber food” (“Vičiūnų”) grupės restoranuose.

Tai – kitaip organizuojama lyga. Užuot samdę daug papildomų vedėjų, jos šeimininkai Andrius Smirnovas ir Aivaras Senda viską veda tik dviese. Kadangi tai reiškia, kad vienu metu žaidimas tegali vykti dviejose vietose, plėtra vyksta lygos šeimininkams “pasiimant” papildomas darbo dienas: nuo šių metų, “Smegenų kovos” vyksta ir trečiadieniais, nuo šio sezono – ir tą dieną dviejose vietose. Lėtai, bet užtikrintai besiplečiančioje lygoje praeitą savaitę žaidė 116 komandų (prieš pusmetį – 100). “Smegenų kovos” vis dar vadina save visų pirma pramogine (o ne “proto sporto”) lyga, tačiau pradėjo organizuoti sezono finalus, apdovanoti prizais už pasirodymus mėnesinėse įskaitose (anksčiau prizai buvo skiriami tik už konkretų žaidimą, o bendros įskaitos nebuvo).

2016alytus

Savo masteliais “Smegenų kovos” tapo ketvirta pagal dydį proto žaidimų lyga Lietuvoje. Aplenkė baro viktorinų pradininkes Inos Rosenaitės “Protų kovas”. Pastarosios jau senokai nesiplečia, tik pakeitė vieną Kauno restoraną (108 komandos praeitą savaitę, 114 prieš pusmetį). Kadangi Ina Rosenaitė turi savo nišą (į anglų kalbą verčiami klausimai, kiek daugiau žinių ir mažiau išmąstymo nei trijose didžiosiose lygose, draugiškesnė atmosfera, didelė patirtis), išlaikyti pozicijas jai neturėtų būti sunku ir ateityje.

Nebesiplėsti, o laikyti pozicijas Protu.lt interviu žadėjo ir “Smegenų kovų” kūrėjas Andrius Smirnovas.

Aukomis tampa ir vidutiniosios lygos

Jei didžiosios lygos tik nežymiai smuko arba augo, gali kilti klausimas, kieno sąskaita?

Juk mažiausios lygos, organizuodavusios po vieną viktoriną per savaitę, užsidarė jau prieš 1-2 metus. Dabar, atrodo, atėjo liūdni laikai vidutinėms lygoms, “auksiniais laikais” turėdavusioms 30-60 komandų.

Vienos jų, kaip “Protai” ar “Intelektų kovos“, jau labai senos, ir kiekvieną pusmetį, tikriausiai dingus organizatorių “ugnelei” ir jiems pasinėrus į kitas veiklas, “iššvaisto” komandas ar uždaro renginio vietas. Štai “Protai” jau antrą iš savo renginio vietų perdavė Andriaus Smirnovo “Smegenų kovoms”, ir komandų skaičius jų žaidimuose krito nuo 50 iki 39. “Intelektų kovos” susitraukė nuo 41 iki 35 komandų.

2016likusilietuva

Didžiausia netektis – “Ar žinai?” tarpmiestinė lyga, mat ji užsidarė išvis. Ši lyga, veikusi Kaune ir Panevėžyje, smuko ilgą laiką: prieš pusmetį glaudė 15 komandų, o prieš dvejus metus – dar vis 38. Viešos informacijos apie ją buvo mažai: net Protu.lt kronikos ją ilgą laiką “pražiopsodavo”. Tačiau Panevėžyje ji buvo įtakinga: prieš metus “Ar žinai?” žaidė trečdalis Panevėžio viktorinininkų.

“Intelekto varžytuvės” sudegė greičiau. Projekto būta ambicingo: praeitą sezoną iš karto mėginta organizuoti žaidimą daug miestų ir miestelių, sukurtas ir patrauklus akiai tinklapis. Tačiau vienuose miestuose teateidavo po kelias komandas, kituose – nė vienos (tik Klaipėdoje daugiau). Lyga susidurdavo su didžiuliais nesklandumais: kartais nepranešus komandoms iš anksto renginys tiesiog neįvykdavo. Šį sezoną “Intelekto kovos” bandė vėl pradėti su trenksmu, perkėlė žaidimus iš sekmadienių į ketvirtadienį, žadėjo susitvarkyti (“Galime užtikrinti, jog žaidimo lygis, pradedant nuo organizavimo ir baigiant pačiais klausimais, pakilo“), bet “Facebook” vėl užplūdo skundai: štai vienai komandai esą buvo pasakyta, kad “neapsimoka daryt žaidimo dėl vienos komandos“, o kita, atėjusi ten pat tą pačią dieną, veltui laukė varžovų; su organizatoriais susisiekti esą – neįmanoma (“Puiki komunikacija: nori parašyti organizatoriams – žinutės siuntimas žaidimo puslapyje neveikia; parašai el. laišką – atsakymo negauni“). Galiausiai, užpraeitos savaitės žaidimas įvyko tik Klaipėdoje, o praeitą savaitę jau neįvyko niekur. Jeigu naują tarpmiestinę proto žaidimų lygą dar ir įmanomą įsukti, tai tam būtinas labai rimtas požiūris, kurio “Intelekto varžytuvėms” pritrūko.

“Žinovų klubas” irgi nestiprėja: praeitą savaitę jame žaidė 21 komanda (prieš pusmetį – 23).

Naują “filialą” įkūrė tik viena vidutinė lyga – “IQ zona“. Tačiau pagal bendrą komandų skaičių net ji susitraukė, mat naujajame divizione Klaipėdoje žaidė tik 2 komandos, o “namuose” Šiauliuose, palyginus su laiku prieš pusmetį, jų sumažėjo nuo 15 iki 12.

Nepasisekė jau antrasis mėginimas kurti “internetinę komandinę viktoriną”. Kaip rašėme, pirmasis savo laimę išmėgino Benjaminas Mašalaitis su “Protų eifeliais” – jie vis dar vyksta kaip PEP?, tačiau kol kas tik Marijampolėje ir nemokamai (planuoja plėstis Marijampolės apskrities teritorijoje). O šį sezoną netaiklų šūvį iššovė “Protauk.lt”, bet realiai ir tai pasirodė buvęs vienkartinis projektas. Išplėtoti kažką visai naujo, savotišką “startuolį” – dar sunkiau, nei kažką panašaus į tai, kas jau vyksta, juk dar reikia išaiškinti komandoms, kam išvis ta naujiena reikalinga. “Startuoliams” toks išaiškinimas paprastai arba brangiai kainuoja, arba ilgai užtrunka – kol virto rimtu reikalu “gyvos viktorinos” juk prireikė daugybės metų.

Lietuvoje – jau penkios kino viktorinos

Vienintelės mažosios viktorinos, kurios klesti – teminės. Vien kino viktorinų šį sezoną – penkios (viena – tai nauja – Kaune), tiesa, ne visos jos atitinka oficialios viktorinos kriterijus, be to, dažna jų vyksta ne kas savaitę.

Praeitą savaitę iš atitinkančiųjų kriterijus įvyko dvi: “Kinfo” (10 komandų, prieš pusmetį 13) ir nauja “Kino meistras” (9 komandos), organizuojama Artūro Vyšniausko iš “Ko nežino Kazys?” (Inos Rosenaitės organizuojama “Kino ir muzikos viktorina” skaičiuojama prie “Proto kovų”). Taip pat vyko “Pauliaus Ambrazevičiaus futbolo viktorina” (28 komandos). Pernai Protu.lt kronikos savaitę ji nevyko, tačiau tada vyko “Krepšinio protai” (16 komandų), dabar vyksiantys kitą savaitę. Tarp rečiau vykstančių viktorinų, kurios šįsyk nepateko į Protu.lt apžvalgiamą savaitę – ir “Gintariniai akiniai“, FD protų kovos, Proelium cerebri Kaune. “Futbolo protkovė+“, atrodo, nebevyksta.

Viktorinos užsienyje – būdas palaikyti lietuvybę?

Kaip matyti, temines viktorinas vis dažniau organizuoja tie patys masinių viktorinų rengėjai – nors tai dar ir netapo taisykle. O štai oficialūs lietuviški proto žaidimai užsienyje vyksta vien po didžiųjų lygų vėliavomis – greta seniau juos rengusių “Proto kovų su Robertu Petrausku” ir “Ko nežino Kazys?” šiemet prisijungė ir “Auksinis protas” su divizionu Edinburge (8 komandos). Kitur taip pat įvyko rokiruočių – pavyzdžiui, Notingemą pakeitė Mančesteris. Kaip Protu.lt minėjo “Ko nežino Kazys?” vadovas Artūras Vyšniauskas, galimybė rengti viktorinas užsienyje labiausiai priklauso nuo vietinių entuziazmo, nes sutvarkyti viską “per atstumą” sunku.

Galbūt pagalba proto žaidimams užsienyje ateityje susidomės ir oficialios Lietuvos institucijos. Apie tai kol kas nešnekama, bet proto žaidimus užsienio lietuvių bendruomenėse galima regėti ir kaip naują efektyvų būdą puoselėti lietuvybę. Maža to, kad viktorinos vyksta lietuvių kalba – dar svarbiau, kad daug klausimų didžiosiose lygose – apie Lietuvos realijas, taigi, skatina jomis domėtis, nuo jų neatitrūkti. Be to, tokią pramogą mėgsta ir jaunimas, kuriam dažna “tradicinė” užsienio lietuvių veikla patinka mažiau.

Kalbėti apie didesnę proto žaidimų prasmę ir vaidmenį neišvengiamai skatina tai, proto žaidimai jau seniai peraugo Vilnių ir didmiesčius ir su ~10000 reguliarių žaidėjų tapo visuotiniu kultūriniu reiškiniu.

*Oficialios viktorinos – Nuolat vykstančios viktorinos, kurių rezultatai skelbiami viešai internete. Komandų skaičius šiame straipsnyje apskaičiuojamas remiantis pačių viktorinų pateikiamais duomenimis rezultatuose. Jei praėjusios savaitės rezultatai dar nepaskelbti (tačiau viktorina įvyko) – žiūrima į užpraeitos savaitės rezultatus.

Jei turite pataisymų čia pateikiamai statisitikai – informuokite, ir straipsnis bus pakoreguotas.

 Komentuoti 
Nov15

Andrius Smirnovas sukūrė kitokią viktorinų lygą

Skyriai: Interviu

Į Vilniaus proto žaidimų sceną su trenksmu įsiveržė “Smegenų kovos“. Kiekvieną savaitę jose jau dalyvauja per 100 komandų, kurias čia pritraukia ir kitokie nei didžiosiose lygose klausimai, ir laisvesnė atmosfera, ir tai, kad žaidimai kol kas – nemokami, tačiau prizų vis tiek gausu.

Apie “Smegenų kovų” pradžią, sėkmingą dabartį ir planuojamą ateitį kalbamės su lygos įkūrėju ir siela Andriumi Smirnovu (26).

Kaip ir kada gimė mintis rengti „Smegenų kovas“?

smirnovas

Pirmos mūsų organizuojamos “Smegenų kovos: įvyko prieš pusketvirtų metų, 2013 m. balandžio 23 d., Panoramos “Charlie pizza” restorane. Puikiai pamenu tą pirmąjį renginį, nemažai strioko buvo, bet viskas praėjo gana sėkmingai. Tam tikri dalykai, kaip pvz. vizualinis pateikimas, klausimų šrifto dydis, kurie tuo metu atrodė tinkami, dabar kelia šypseną.

Mintis rengti “Smegenų kovas” kilo draugui (Dainius Jonaitis – red. past.), kuris tuo metu gana dažnai dalyvaudavo viktorinose. Jis buvo atsakingas už klausimų turinį, aš – už renginio vedimą. Vėliau prie turinio ruošimo prisidėjau ir aš.

Iš pradžių dar reikėjo vietą susirast ir žmones pritraukti. Bet viskas nėra taip sudėtinga, kai yra noro ir tiesiog imiesi veiksmų. Vietos radimui užteko išsiųsti tris el. laiškus, o į pirmąsias Smegenų kovas atvyko 9 komandos, iš kurių 7 buvo mūsų draugų ir pažįstamų. Beje, tarp jų buvo ir kolega Aivaras Senda: nuo 2-ojo sezono “Smegenų kovas” organizuojame dviese su juo.

Kodėl nutrūko ryšiai su pirmuoju partneriu?

Nesutapo mūsų tikslai ir lūkesčiai, tad po pirmo sezono mūsų keliai išsiskyrė, aš darbus tęsiau, jis pasitraukė. Smagu, kad kartais sudalyvauja “Smegenų kovose” ir dabar.

Kokie jūsų lūkesčiai buvo tada?

Tuometinio kolegos tikslai ir lūkesčiai buvo didesni nei maniškiai. Buvo minčių “Smegenų kovas” rengti visoje Lietuvoje skirtinguose miestuose taip, kaip tą tuo metu darė “Protų kovos” su Robertu Petrausku, t.y. tam tikrą savaitės dieną naudojant tą patį turinį ir samdant skirtingus vedėjus. Greičiausiai būtume pasirinkę antradienį (tuo metu antradieniais “Auksinis protas” dar nevyko – red. past.).

Dar 2013 m. vasarą pavyko suderinti dėl galimų renginių vietų ne tik Vilniuje, tačiau ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Atrodo, buvo jau visai nemažai padaryta, tačiau toli gražu ne… Man tuo metu norėjosi labiau apšilti padus Vilniuje, plius – kaip ir minėjau, aš į tai žiūrėjau daugiau kaip į hobį. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, manau, dar tam nebuvom pakankamai pribrendę ir nesigailiu, kad šios galimybės plėstis visgi buvo atsisakyta.

'Smegenų kovų' lygos kūrėjai: Andrius Smirnovas ir Dainius Jonaitis

Dabar „Smegenų kovos“ tikriausiai jau seniai nebėra tik hobis. Kada tai tapo pagrindiniu jūsų užsiėmimu?

Nuo 3-iojo sezono, kai mūsų organizuojamos “Smegenų kovos” pradėjo plėstis, tai pradėjo atimti išties nemažai laiko. Tiesa, aš dar nuo mokyklos laikų užsiimu programiniu kompiuterių tvarkymu ir videomontažo darbais, kurių neapleidžiu iki šiol. Aivaras Senda šiuo metu užsiima tik “Smegenų kovomis”.

„Smegenų kovos“ – viena naujausių viktorinų lygų ir paskutinė, sulaukusi tokio populiarumo (neskaičiuojant televizijos išpopuliarinto „Auksinio proto“). Kai įkūrėte „Smegenų kovas“ jau galėjo atrodyti, kad rinka Vilniuje pilnai užimta, kad išpopuliarinti naują lygą neįmanoma. Bet jums pavyko. Kaip?

Kai pradėjome, negalvojau, kad viskas taip išaugs. Prieš pradėdamas, kažkokių ilgalaikių plėtros tikslų užsibrėžęs nebuvau. Į visą šią veiklą žiūrėjau kaip į hobį. Viskas gavosi natūraliai. Dabar kartais sunku patikėti, kad Vilniuje pagal komandų skaičių pralenkėme “Protų kovas” su Robertu Petrausku, kurie, kai pradėjome atrodė nepasiekiami [praeitą savaitę “Protų kovose su Robertu Petrausku” Vilniuje žaidė 86 komandos, o “Smegenų kovose” – 111, red. past.].

Kaip pavyko? Svarbeuse kaška dariti. 🙂 Juokauju… bet tame yra tiesos. Visgi banalūs atsakymai dažnai yra teisingiausi – reikia norėti, tikėti ir daryti. Svarbiausia – entuziazmas. Nemažai prie to prisidėjo ir restoranų tinklą valdanti įmonė [“Amber food” – red. past.], su kuria bendradarbiaujame nuo pat pradžių iki šiol. Taip pat tai, kad dalyviams renginiai yra nemokami, plius – dar ir geriausias tris komandas apdovanojame. Bandėm sukurti tokias sąlygas, kad patiems norėtųsi dalyvauti savo organizuojamuose žaidimuose. Per visą egzistavimo laiką augome adekvačiai, naujos žaidimo vietos atsirasdavo tuo metu, kai komandos nebetilpdavo esamose.

Reikia paminėti, kad pats “Smegenų kovų” pavadinimas atsirado anksčiau, nei mūsų lyga. Taip vadintos visos “Vičiūnų” tinklo restoranuose įvairių organizatorių rengtos viktorinos. “Smegenų kovas” organizuodavo ir “Protai.lt” kolektyvas, iš kurių perėmėme dvi žaidimo vietas. Teko ne kartą bendrauti su jų vedėju Andriumi Piesliku. Smagu, kad požiūris daugiau kolegiškas ir nėra žiūrima kaip į konkurentus.

Ar toks požiūris liko ir po to, kai perėmėte žaidimo vietas?

Taip. Kai perėmėme, Andrius draugiškai atsakė į tam tikrus techninius klausimus, akcentavo tam tikras problemas, su kuriomis galim susidurti. Ačiū jam už sutaupytą laiką. Kiek žinau, “Protai” patys nusprendė mažinti viktorinų kiekį, nes užsiima ne tik jomis. Vėliau gavome pasiūlymą tęsti ten, kur vykdavo.

Ar šiuo metu vieninteliai rengiate “Smegenų kovas”?

Vilniuje “Carskoje selo” restorane vyksta viktorina rusų k. Kaip ir “Smegenų kovomis” vadina. Organizatorius kartais atvyksta pas mus pažaist į Domus Pro. 🙂 Taip pat nežinau tiksliai, ar dar vyksta (lyg ir taip), bet po “Smegenų kovų” pavadinimu žaidimai vykdavo Alytuje ir Klaipėdoje (Studlende). Tačiau tai iš tikro kitos lygos: registracijos adresai, turnyrinė sistema, klausimai skiriasi. [Alytuje “Smegenų kovomis” yra vadinamas “Charlie Pizza” vykstantis “Ko nežino Kazys?” divizionas – red. past.]

Andrius Smirnovas, kaip ir po kiekvienos viktorinos, fotografuojasi su nugalėtojų komanda

Turbūt ne viskas, ką darėte, sulaukė sėkmės… Kokios buvo jūsų klaidos?

Na, nežinau, kiek tai buvo neefektyvu, tačiau su kolega, prieš pradedant organizuoti “Smegenų kovas” Domus Pro “Charlie pizza” restorane, ant Perkūnkiemyje esančių namų laiptinių skelbimų lentų klijavome reklaminius plakatus. Vis paklausdavau naujų komandų, iš kur jie apie mus sužinojo, tačiau dar niekas nepaminėjo šių plakatų. Dabar tai kelia šypseną. Visgi geriau šiais laikais rinkodarai energiją skirti socialiniams tinklams, kurie dažniausiai ir minimi, kai paklausiu to paties klausimo, slapčia tikėdamasis, kad kas nors paminės plakatus. 🙂

Kaip manote, ar dar ir dabar įmanoma įkurti naują viktorinų lygą Lietuvoje? Galbūt turite minčių, kokių viktorinų trūksta?

Manau, kad įmanoma, tačiau tą padaryti išties labai sunku. Tam reikia daug energijos ir tam tikrų savybių komplekso. Anksčiau, mano galva, trūko kino viktorinų, kurios gan paklausios, nes kiną mėgsta beveik visi, tačiau šiemet tą puikiai suuodę kino entuziastai tokių rengia net keturias. Kolega turbūt pridurtų, kad trūksta kokybiškos “Formulė-1” viktorinos.

Kiek „Smegenų kovų“ komandų susibūrė specialiai šiam renginiui, o kiek perėjo iš kitų viktorinų?

Tikslių skaičių nežinau, tačiau, manau, kad didžioji dalis susibūrė specialiai šiam renginiui. Nemažai komandų dalyvauja pas mus nuo pirmųjų sezonų. Kai kurios žaidžia kiekvieną dieną, tai kartais tenka matyti tuos pačius veidus tris dienas iš eilės. Per tam tikrą laiką susidraugaujame. Stengiamės palaikyti šiltą atmosferą.

Aišku, yra ir perėjusių. Kiek teko bendrauti ir išsiaiškinti, dažniausiai dėl to, kad kitose viktorinose sunkiau. Priežasčių būna įvairių – kartais tai lemia patogesnė žaidimo vieta, o kartais komandos tiesiog nori išbandyti kažką naujo.

Minėjote, kad organizuojate viktorinas dviese su Aivaru Senda. Kaip esate pasidalinę darbus, ar paprasta susitarti?

Kaip dažnai sakau, darome viską – nuo turinio ruošimo iki kėdučių nešiojimo renginio metu. Turinio ruošimo bei komunikacijos su komandomis atžvilgiu abiejų indėlis yra gana panašus. Visada pasibandome vienas kito paruoštus turus, ieškome klaidų, tikriname šaltinius. Esame pasiskirstę mažesnius darbus. Kolega atrinkinėja dalyvių atsiųstus klausimus, tuo tarpu aš – rezervuoju staliukus komandoms. Kartais nuomonės išsiskiria, tačiau pavyksta rasti kompromisą.

Dabartiniai 'Smegenų kovų' organizatoriai: Andrius Smirnovas ir Aivaras Senda

Dauguma tokio dydžio viktorinų lygų stengiasi organizuoti savo viktorinas įvairiose vietose vienu metu, kad galėtų naudoti tuos pačius klausimus. Tačiau jūs rengiate trim skirtingom dienom (pirmadieniais-trečiadieniais), taigi, klausimų kūrimo krūvis – trigubas. Kodėl?

Apie tai dažnai susimąstau. Džiaugiamės, kad kol kas pavyksta ir nereikia samdyti papildomų vedėjų. Nežinia, kaip bus ateityje. Suprantame, kad dėl didelio klausimų kiekio kažkiek kenčia kokybė ir jei tą patį laiką skirtume 50 klausimų, rezultatas būtų geresnis.

O kodėl taip nenorite to daryti? Kitos lygos samdo papildomus vedėjus ir, atrodo, sėkmingai…

Išaugtų kaštai, taip pat būtų reikalingi papildomi techniniai resursai. Norėtųsi, kad žmogus būtų patikimas, emociškai tvirtas. Ateina vis protingaisiais telefonais apsiginklavusių dalyvių būrys padiskutuoti/pasiginčyti. Kai vedėjas taip pat yra ir turinio autorius, gerokai lengviau apsiginti, kontrargumentuoti. Plius, kaip ir minėjau, susitvarkome kol kas ir patys.

Beje, Smegenų kovų rengimas skirtingomis dienomis turi ir savų pliusų. Komandos turi galimybę pasirinkti patogesnę dieną, gali dalyvauti ne viename žaidime arba dalyvauti ir pas mus, ir kitose lygose…

Ar plėtra dar neišvargino, ar „Smegenų kovos“ netapo rutina? Sukurti 150 klausimų per savaitę nemenkas uždavinys…

Vieno sezono "Smegenų kovų" atsakymų lapeliai

Vieno sezono “Smegenų kovų” atsakymų lapeliai


Taip, čia sunkiausia dalis. Kad naktimis būtų galima daugiau pamiegoti, nuo šių metų rugsėjo mėnesio prie klausimų kūrimo prisideda dar vienas asmuo, kuris įneša savų spalvų ir taip paįvairina “Smegenų kovų” turinį.

Kokius klausimus laikote gerais? Ar turite tvarką, kiek kokių klausimų turi būti kiekviename 50 klausimų žaidime?

Yra tam tikra sistema ir metodika. Kuo įvairesni klausimai, tuo geriau.

Dėl klausimų sudėtingumo, kurį laiką naudojom 3:4:3 principą – 3 lengvi, 4 vidutiniai, 3 sunkūs. Tokiu būdu geriau pasiskirsto komandų rezultatai. Aišku, būna, kad prašauni, nes tai, kas tau atrodo lengva, kitam gali būti sunku ir atvirkščiai. Su laiku pajausti vis lengviau.

Geras klausimas yra tas, kurio atsakymą galima išmąstyti. Atsakymas turėtų būti žinomas išsilavinusiam žmogui. Kai yra tiek daug galimų formų, klausimų kūrimas yra įdomus procesas. Svarbiausia įjungti vaizduotę. Kartais idėjų prisigaudai tiesiog išėjęs pasivaikščioti, bendraudamas arba važiuodamas troleibusu. Ypatingai daug idėjų gimsta kelionių metu. Smagu, kai pavyksta sukurti kažką tokio, kas priverčia dalyvius sukti krumpliaračius smegeninėse ir pasitelkti loginį, asociatyvų bei analitinį mąstymą. Šituo atžvilgiu nuo didžiųjų lygų mes atsiliekam, tačiau labai stengiamės.

Tuomet jūsų siekiamybė – tokie klausimai, kaip didžiųjų lygų? Tačiau jose atsakymai dažniausiai nėra žinomi net ir labai išsilavinusiam žmogui, ir, kaip ankstesniame Protu.lt interviu apgailestavo Robertas Petrauskas, tie klausimai pavirto šaradomis/rebusais, kuriuos įmanoma tik išmąstyti, ir tai dažniausiai, nepriklausomai nuo klausimų temos, padaro tos pačios “sistemą įvaldžiusios” komandos. Ar su tuo nesutinkate?

Na, reikia pasistengti jų tokiais nepaversti. Sutinku, kad išmąstymas turi eiti kartu su žiniomis ir kad futbolo ture Nerijus Kesminas turi turėti pranašumą prieš žmogų, nežiūrintį futbolo.

Siekiamybė – balansas; tam tikras kiekis klausimų išmąstymui, keletas linksmesnių žinių patikrinimui ir t.t. O balansą reguliuoja dalyviai, jų reakcijos. Stengiuosi paklausti dalyvių, kurie klausimai patiko, kurie ne. Išryškėja tam tikros tendencijos.

Kokios tos tendencijos? Ką “Smegenų kovų” klausimuose pakeitėte dėl žaidėjų reakcijų?

Kai kokia nors komanda pasakydavo “geras turas”, atkreipdavau dėmesį į klausimus. Dažnai tai reikšdavo ne kažkokius ypatingesnius klausimus, o tai, kad komandai jis tiesiog buvo sėkmingesnis.

Tie turai, kurie sulaukdavo daugiau komplimentų, dažnai buvo labiau provokuojantys emociškai. Komandos lyg ir žinodavo atsakymus, tačiau nebuvo iki galo jais užtikrintos. Dalyviams patinka gyvenimiški klausimai, kurie vienaip ar kitaip būtų susiję su jais pačiais. Pvz. Kodėl kraujas dažniausiai imamas iš bevardžio piršto?

Taip pat simpatijų sulaukia ir tie klausimai, kurie užsukti sudėtingai, o atsakymas labai paprastas. Kaip pavyzdys tinka legendinis klausimas – “Ką reikia padaryti, kad margarinas būtų sviestas?” (sviesti). Mėgsta komandos asociatyvaus mąstymo reikalaujančius klausimus. Nemažas pasitenkinimo jausmas aplanko, kai lemputė galvoje užsidega. Simpatiški ir linksmi klausimai, kaip šis: “<...> Atvažiavo į kurortą lokys, vilkas, zuikis ir X su žmona. Kas yra X?” (asilas)

Klausimai, kuriuose pateikti kokie nors įdomūs, stebinantys faktai, taip pat labai patrauklūs. Beveik nebeliko klausimų su atsakymo variantais; pakoregavome garso turą, daugiau skirtingų žanrų, laikmečių. Stengiamės vengti su teminio turo tema susijusių klausimų kituos turuose, taip pat – klausimų su pertekline informacija. Nors vis dar būna, kad palieki edukaciniais tikslais.

Geras klausimas taip pat gali būti ir toks, kuris pralinksmina ir priverčia nuoširdžiai nusišypsoti, nors ir užuominų jame mažiau. Visgi, pirmiausia, “Smegenų kovos” – pramoga. Visada vesdamas renginius priduriu: “Smegenų kovos nėra tik klausimai ir atsakymai, nepamirštam pasidžiaugti ir vieni kitais”. Manau, kad pas mus ir auditorija skirasi nuo trijų didžiųjų viktorinų lygų.

Ar pats dalyvaujate kitose viktorinose, bendradarbiaujate su jų organizatoriais?

Anksčiau labai daug kur dalyvaudavau, dabar, kai laiko mažiau, retkarčiais tik.

Būdavo, kad per savaitę 3-6 skirtingose viktorinose pavykdavo sudalyvauti. Taip kurį laiką. Iš pradžių labai patiko, po to nusibodo. Galima būtų perfrazuoti frazę “kas per daug, tas nesveika” į “kai per daug, ne taip skanu”. Lai liaudies išmintis nesupyksta. 🙂 Pastaruoju metu, nueinu tik į kino viktorinas.

Yra keletas organizatorių su kuriais palaikome ryšį. Šiaip, manau, gan gerai čia visi vieni kitus pažįsta. Tarp kitko, labai smagu porą metų iš eilės prisidėti prie Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapo Vilniuje organizavimo.

Kaip gerai pastebite, “Smegenų kovos” – ne tik klausimai. Kokie įvykiai per visą „Smegenų kovų“ istoriją jus labiausiai nustebino, prajuokino? Kokie pasirodė nemaloniausi?

Daug įvairių atvejų. Vienas įdomesnių, kai vaikinas bandė pirkti klausimų atsakymus tam, kad padarytų įspūdį merginai. Labai įsimintinas buvo 4-ojo sezono finalas, kurio metu laimėjusios komandos kapitonas kažkur dingo. Teko ieškoti. Daugiau detalių atskleisti turbūt nebūtų taktiška.

Dažnai pralinksmina komandų bandymai atsakyti, kai jų galvoje tuo metu beždžionėlė tranko lėkštes. Bet per dantį labai netraukiu. Padėkoju kartas nuo karto už vitaminą C. Vis nustebina komandų pavadinimų originalumas. Pvz.: “Neperskaitau pavadinimo”, “B-BASS”, “Grzegorz Brzęczyszczykiewicz”… Bando trolinti vedėją. 🙂 Buvo atvejis, kai į tą patį žaidimą atvyko trys skirtingos komandos su tais pačiais pavadinimais. “Kaimynai” vadinosi. Į atmintį įsirėžę neįtikėtini komandų šuoliai bei nuopuoliai. Kartais prieš paskutinį turą neužtenka net ir 6 taškų persvaros. Buvo žaidimas, kai 1 tšk. lėmė 13 pozicijų skirtumą. Nesmagu, kai paveda technika. Taip pat nemalonu, kai staiga pablogėja fizinė gerovė, pvz. paleidžia vidurius. 🙂 Aišku, retai taip nutinka, bet visko pasitaiko. Tenka suktis iš padėties.

„Smegenų kovos“ kiekvieną sezoną plečiasi. Šį sezoną kiekvieną savaitę vyksta po šešias viktorinas Vilniuje. Kiek dar planuojate plėstis? Galbūt priimsite į savo organizatorių tarpą naujų žmonių?

Daugiau plėstis kol kas neplanuojame. Kaip bus ateityje – nežinia. 🙂 . Dabartiniai lūkesčiai – išlaikyti tai, kas yra pasiekta, gerinant žaidimo kokybę. 🙂

Dėkoju už pokalbį. Galbūt pabaigai galėtumėte pasidalinti gerais savo sukurtais “Smegenų kovų” klausimais?

Prašau.

12

5

15

11

4

2

 Komentuoti 
Sep27

Robertas Petrauskas: “Protų kovos keisis iš esmės”

Skyriai: Interviu

Turbūt nėra Lietuvos viktorinų scenoje garsesnio žmogaus už Robertą Petrauską. Jo „Protų kovos“ sutraukia stipriausius Lietuvos žaidėjus, šimtus komandų. Ilgą laiką jos apskritai neturėjo jokių realių konkurentų.

Tačiau šį sezoną „Proto kovos su Robertu Petrausku“ keičiasi iš esmės – kaip sako jų autorius, grįžta prie savo šaknų.

Protu.lt kalbina Robertą Petrauską: kas keisis ir kodėl bei kokia „Protų kovų“ bei visų Lietuvos viktorinų ateitis.

Kodėl nusprendėte keisti „Protų kovas“?

Tiesą pasakius, visą vasarą laužiau galvą, gal išvis nedaryti šio „Protų kovų“ sezono. Žinot, dabar „Protų kovos“ – labai madingas dalykas. Lietuviai – madingi žmonės; jei kas kam pasiseka, visi tą dalyką darys, kartos. Sugalvoti ką nors nėra lengva, ir, jei kažkas ką nors sugalvoja – kiti daro tą patį. Jei Petrauskas nedarytų „Protų kovų“, nieko neatsitiktų. Va, jau Protu.lt svetainė yra – reiškia yra tų kovų bet kiek, bet kiek…

Visgi nusprendžiau organizuoti naują sezoną – bet kitokį. Kai pradėjau „Protų kovas“, dariau žaidimą, kuris man labai patiko. Jame susijungdavo žingeidumas, žinios, žmonių protas, mąstymas, azartas. Bet kai „Protų kovos“ pradėjo darytis masiniu, madingu dalyku, jose įvyko transformacija: kiekybė susikirto su kokybe. Ir norėdamas daryti žaidimą didelėje lygoje, ją plėsti, privalėjau daryti žaidimą vis silpnesnį ir silpnesnį – turinio prasme.

Šiaip mes pirmieji Lietuvoje pradėjom daryti išmąstomus klausimus. Bet ta išmąstomų klausimų kategorija išsigimė. Išmąstomi klausimai „Protų kovose“ pavirto į klausimus, kuriuos tik išmąstyti ir galima – pridėti kažką, rebusą išspręsti. Bet nieko nereikia žinoti. Absoliučiai nieko. Ir auditorija pasidarė tokia, kad ji pyksta, jeigu jai reikia ką nors žinoti – „O kodėl mes tai turime žinoti?“. Proto žaidimai keliauja ten, kur nebereikia skaityti knygų, nebereikia domėtis. Klausinėjame apie 12 zodiako ženklų, 7 savaitės dienas, visiems žinomus dalykus.

Ir aš pamaniau, kad tai neteisinga. Kitos lygos, matyt, ir toliau darys tą patį, ką ir darė, bet aš noriu daryti žaidimą, kuris man pačiam patinka. Todėl suku atgal į „Protų kovų“ ištakas, kur „Protų kovoms“ reikėjo proto.

Turite omenyje, žinių?

Taip, žinių… Žinote, kai klausime parašyta, kiek atsakyme raidžių, kad ten kilmininko linksnis – tai nėra žinios, nėra mąstymas. Tai aiškus kelias, kurio gali vieną kartą nežinoti, paskui sužinai ir juo eini.

Matot, tie proto žaidimai, kurie dabar Lietuvoje madingi, skirti ne intelektualams. Nes jei į juos nueitų tikrai protingi žmonės – jie pasijustų kvailiais. Čia yra didysis paradoksas.

Ilgai galvojau, kaip taip gali būti – bet taip yra. „Protų kovose“ žaidžia protkovininkai. Jie turi supratimą visokioje popinformacijoje, kuri daugeliui tikrai protingų žmonių nieko nesako.

Net su teminiais turais taip yra: jei darom turą apie dailę ar fiziką, dailės istorikas ar fizikas neturi jokio pranašumo. Nes klausimai sudaryti šaradų principu – kad visi be išimties galėtų juos atsakyti. Kaip manot, ar geras yra toks futbolo turas, kuriame Kesminas neturi pranašumo prieš žmogų, nežiūrintį futbolo?

Dariau praeitą sezoną eksperimentus. Parengdavau turus tokiomis temomis, kurias išgirdus pasišiaušia plaukai – na, korėjietiškas popsas, pavyzdžiui. Ir vis tos pačios komandos atsakydavo į 10 klausimų. 10 iš 10. Kaip taip gali būti?

Bet klausimai „grynai išmąstymui“ būdingi tik didžiosioms lygoms: jūsiškei, „Auksiniam protui“, „Ko nežino Kazys?“. O, pavyzdžiui, Inos Rosenaitės ir kitose lygose žinių reikia daugiau. Ar ir jūs eisite šia kryptimi?

Ne visai. Inos žaidimas yra kitoks. Aš gerbiu Iną, tačiau jos žaidimas, kiek esu dalyvavęs (tiesa, jau senokai), yra tikras britiškas baro „kvizas“, kur žinios – tikrai pirmoje vietoje.

Pas mus išmąstymas liks – nenorėjau pasakyti, kad neliks. Tiesiog noriu sujungti išmąstymą su žiniomis. Pavyzdžiui, mūsų klausimai trumpėja. Tam, kad žmogus galėtų mąstyti, nebūtina pridėti daug užuominų, nebūtina nurodyti trijų galimų sprendimo kelių.

Tegul bus pavyzdys „Kas? Kur? Kada?“ klausimai. Jie yra išmąstomi – bet tik tada, jei tavo žinių lygis atitinkamas. Kuo aukštesnis žmogaus išprusimas, tuo aukštesnė jam atrodo ta riba ar pakopa, nuo kurios informaciją jis laiko „privaloma žinoti“. Ir štai šioje vietoje mes kelsime kertelę.

Žaidėjai pasikeitimą, manau, pajaus (ar jau pajuto). Labai norėčiau, kad mūsų žaidime galėtų žaisi visi.

Manote, kad iki šiol ne visi galėjo dalyvauti „Protų kovose“?

Trijose didžiosiose viktorinų lygose, pavyzdžiui, nebegalėjo žaisti protingos mokytojos. Kurios klausosi klasikinės muzikos, skaito literatūrą, žino aktualijas… Joms nėra ten ką veikti, nes didžiosiose lygose privaloma žinoti daug angliškų žodžių, terminų, internetinių pokštų.

Pavyzdžiui, mano mama, kai pradėjome „Protų kovas“, su savo mokytojų komanda Gargžduose eidavo žaisti ir smagiai leisdavo laiką. Kol galiausiai tokioms mamoms „Protų kovos“ pasidarė nebeįmanomos. Nes jos tapo skirtos „populiariajai žmonių jūrai“.

Manau, kad taip didžiosios viktorinų lygos daro žmonėms meškos paslaugą. Štai mes kiekviename ture darydavome po kelis klausimus, į kuriuos neįmanoma neatsakyti. Atsakydavo devynios iš dešimt komandų. Bet jeigu mes juos išimdavome, prasidėdavo žmonių frustracija, jie jausdavosi blogai. Iš 60 klausimų atsako mažiau 30 ir jaučiasi blogai. O jei duodi tų paprastų klausimų, jie atsako į 40 ar 60 ir jaučiasi gerai, jų savivertė geresnė.

Bet juk žmogus neišeis nei protingesnis, nei kvailesnis iš žaidimo – išeis toks, koks atėjo. Ir jei darai žaidimą, kur žmogus atsakinėja į 40, 50, 60 klausimų neskaitydamas knygų, nedarydamas nieko, darai jam meškos paslaugą, nes jis jaučiasi protingesnis už daugumą kitų žmonių – tų, kurie nežaidžia tokių žaidimų. Bet iš tikro taip nėra. Nėra.

Stengiuosi, kad „Protų kovos“ skatintų domėtis, plėsti akiratį. Dėl to ir į mokyklas dabar einame.

Viena daugiausiai ginčų sukėlusių „Protų kovų“ naujovių – ant lapelių atspausdintos papildomos pagalbos, kurias duodate tik kai kurioms komandoms. Jūsų lygoje vienintelėje kai kurie žaidėjai gauna papildomų užuominų, kurių negauna kiti. Ši tvarka įsigaliojo dar praeito sezono pabaigoje, bet didžiausią nepasitenkinimą sukėlė dabar. Kodėl nusprendėte daryti tas pagalbas?

Kaip minėjau, yra sunkiai suderinami du siekiai: kiekybė (daug žaidėjų) ir kokybė (geri klausimai).

Kai nereikia šių dviejų dalykų derinti – paprasčiau. Štai mūsų finalai būna puikūs žaidimai, nes sukurti ir subalansuoti tik pačioms geriausioms komandoms.

Tačiau jei tokį „finalinį“ žaidimą duotume visiems, žmonės nenorėtų žaisti – būtų per sunku. Sezono metu darome žaidimus ne dvidešimčiai komandų ir net ne šimtui, o dviem šimtams keturiasdešimčiai. Kaip padaryti gerą žaidimą ir stipriausioms, ir silpniausioms komandoms? Visiems niekada neįtiksi: jei lengvinsim žaidimą, jis pablogės lyderiams; jei sunkinsim – pablogės autsaideriams. Ilgai galvojau, ką daryti – variantų mažai.

Pagalbos – logiška alternatyva. Nes žmonės iš prigimties nelygūs. Ir man keista, kad pagalbos sukelia įtūžį iš protingųjų pusės. Esmė tokia: bus sezono finalas, jame žais 20 geriausių sezono komandų, ir jokių atsitiktinumų ten nebus. Absoliučiai. Nė vieno, nė vienos netyčia patekusios komandos.

Štai praeitą sezoną žaidėm 30 žaidimų, o po dešimtos savaitės tik viena nauja komanda sugebėjo patekti į lyderių dvidešimtuką [dvidešimt komandų patenka į „Protų kovų“ su Robertu Petrausku Grand Prix finalą – red. past.]. Likusius turus, taip išeina, žaidėme tik dėl smagumo. Pagalbos ir yra būdas kelti tą žadimo smagumą – paties žaidimo, o ne rezultatų siekimo.

Diskusijos kilo ne todėl, kad pats pagalbų teikimas būtų buvusi klaida, bet todėl, kad padarėme jas per „stiprias“ ir davėme daugybei žmonių, kuriems jų nereikėjo duoti.

Nes, tarkime, viename ture žaidžia 240-250 komandų, ir tik 50 jų gauna įskaitinius taškus. Jeigu mes šimtui komandų neduotume pagalbų, o kitam šimtui duotume, tai 101-oji komanda vis tiek niekaip nepasivis 50-osios, nes skirtumas tarp jų galimybių tiesiog per didelis.

Pagalbos (jas, aišku, dar tobulinsime) egzistuoja tam, kad galėtume daryti stipresnį žaidimą. Sunkesnius klausimus.

Kaip apskritai reaguojate į ginčus „Protų kovų“ „Facebook‘e“, kurie – itin aršūs?

Į dalyvių pykčius žiūriu filosofiškai. Mūsų lyga yra vienintelė, kur žmonės taip mušasi dėl taškų. Niekur kitur taip nėra – dėl kiekvieno pustaškio tiek draskymosi… Pats turbūt tą drakoną išleidau į laisvę.

Bet dabar nusprendžiau pažaboti, pakeisti sistemą. „Lyginimo lentos“ nebeliko [„Lyginimo lenta“ – įprastai po „Protų kovų“ turo būdavęs Facebook įrašas, po kuriuo žmonės ginčydavosi dėl klausimų įskaitymo – red. past.]. Pirma vieta konkrečiame žaidime nebėra tokia svarbi.

Kodėl pirmoji vieta nebesvarbi? Kaip veiks naujoji turnyrinė sistema?

Visos Lietuvos mastu sistema bus tokia, kokia anksčiau buvo tik Vilniuje, na dar Kaune. Vilniuj turėdavome penkis-šešis divizionus, Kaune – tris. Komanda, iškritusi į žemesnį divizioną, kitą kartą galėdavo nesunkiai laimėti žaidimą (nes žaisdavo su silpnesniais).

Tačiau Klaipėdoje, Šiauliuose, Mažeikiuose jokių divizionų nebuvo, tad būdavo nuolatiniai laimėtojai. Aš pats azartiškas žmogus, ir, eidamas į rungtynes, kurių negaliu laimėti, imu greit savęs klausinėti, „Kodėl čia einu?“.

Ir tokių komandų, kurios žaisdavo, nors niekada nelaimėdavo (būdavo kažkur per vidurį), buvo daugiau, nei tų, kurios laimėdavo visada. Todėl tą sistemą, kuri buvo Vilniuje, ir perkėlėme į visą Lietuvą, sudarydami „virtualius divizionus“, į kiekvieną kurių pateks panašaus pajėgumo komandos iš visos Lietuvos. Dabar net pati silpniausia komanda turės šansą laimėti divizioną, nes žais su pakankamai lygiais varžovais. Nežinau, kodėl tai kelia kontraversijas…

Manote, kad „Protų kovų“ dalyviams tiesiog nepatinka naujovės?

Esu mąstymų kryžkelėj dėl naujovių. Eksperimentavau nemažai ir mačiau, kaip geri dalykai nepasiteisina, nes žmonės mėgsta daryti taip, kaip įpratę.

Kadaise sugebėjau įtikinti dalyvius, kad „nors ir žaidžiam šioj kavinėj, tai nėra viskas“. Nes galima pažiūrėti lentelę, pasilyginti miesto, visos šalies mastu.

O dabar sakau, kad yra išvis nesvarbu, kad žaidžiam šitoj kavinėj (nes jūsų divizionas toks, koks jūsų pajėgumas – atsidarykit mobiliąją programėlę ir pažiūrėkit). Bet daug komandų to nenori, vis tiek mintyse žaidžia su tais, kuriuos mato.

Pavyzdžiui, praeitą sezoną buvome padarę tokią sistemą, kur komandos virtualiose dvikovose žaisdavo viena prieš vieną. Na pagalvokim: Lietuvoje divizionų laimėtojų yra tik apie 20. O kai žaidžia visos dvikovose, tai laimėtojų – pusė. Jei žaidžia 200 komandų, tai 100 pralaimi, bet 100 laimi. Man atrodo labai smagu. Bet visi žiūrėdavo į tuos konkurentus, kurie jų kavinėj, nes taip pripratę…

Ar šių dvikovų nebebus?

Taip nesakiau. Bet praeitą sezoną dėjau į tai daug vilčių, tačiau žmonių reakcija neatrodė labai uždeganti.

Gal bus kitų netikėtų, nestandartinių naujovių, kuriomis „Protų kovos“ visada garsėjo?

Taip, aš visada stengdavausi prigalvoti kažko naujo. Pavyzdžiui – „Svajonių lyga“. Fantazijų lyga [Virtualus turnyras, kuriame žmonės galėdavo „pirkti“ Protų kovų komandas ir gauti taškų, jei jų nusipirktoms komandoms sekdavosi – red. past.]. Nė viena kita „Protų kovų“ lyga to neturi, ir sporto lygos ne visos jas turi. Nes tai sunku techniškai padaryti.

Bet pradėjau suprasti, kad žmonės į „Protų kovas“ ateina sužaisti žaidimo. Gali padaryti NBA lygio apžvalgas, bet jie eina žaidimo – ir išsiskirsto. Ir šią vasarą filosofiškai mąstydamas priėjau prie išvados, kad gal reikia man nusiraminti, gal bandau įbrukti žmonėms, ko jiems nereikia.

Todėl šį sezoną viskas nutaikyta į žaidimą ir jo kokybę. Galvoju panaikinti net superprizus čempionams, nes filosofija tokia: nesvarbu, ką laimėti. Dėl tos pergalės Lietuvos mastu vis tiek tesivaržo retas dalyvis. Net jei paskelbtume, kad prizas – 100 tūkstančių eurų, į jį pretenduotų tik kelios komandos, o virš 200 neturėtų jokių galimybių. Joms tas prizas būtų neaktualus.

Todėl aš sakau: svarbiausia žaidimas, malonumas iš jo. Dabar ypač stengsiuosi skatinti tuos, kurie kuria klausimus, skirsiu brangiausius prizus jiems. Ne tiems, kurie laimi, o tiems, kurie kuria. Nes būtent nuo klausimų priklauso žaidimas, jo smagumas.

Labai tikiuosi, kad tas smagumas padės sugrąžinti norą būti „komunos“ dalimi. Jis dabar kažkur dingęs, ateinama pasipykti ir išsiskirstoma.

Pavyzdžiui, praeitą sezoną siūliau žmonėms susikurti savo minilygą – sakiau, tik paprašykite, ir sujungsiu jus ir draugų komandas į vieną lygą, per mobiliąją programėlę galėsite pažiūrėti tarpusavio kovų rezultatus. Kaip manote, kiek komandų tuo susidomėjo?

Turbūt tokių neatsirado?

Taip, nė vienos. Kažkuriuo metu supratau, kad švaistau laiką, energiją, pinigus ne ten, kur reikia. Neturėčiau sakyti: „Pasiūlysiu tau dalyką, kuris tau turi patikti“. Na jei nereikia to dalyko, tai nereikia. Svarbiausia – žaidimas.

Dabar padarėme naujovę, kad lapelis paimamas po kiekvieno klausimo. Pasitobulinom taisymo sistemą. Bet dalyviai negali iškentėti. Pirmadienio vakaras, 21:30, bet jie įpratę atsistoti ir išeiti. Jei nėra tarp pretendentų į pirmąją vietą, jiems neįdomu. O pagal šią sistemą reikia laukti ir ištaisymo. „Kentėti iki galo“, ~10-15 minučių ilgiau nei įprastai. Bet jiems nepatinka, nes jie atėjo žaisti žaidimo, o jis jiems baigiasi sulig paskutiniu klausimu.

Galvodavau, kad „Protų kovų“ žaidėjai draugiški inovacijoms ir darydavau jas. Bet taip nebemanau – pavyzdžiui, mobiliąją programėlę parsisiuntė tik pusė žaidėjų, patogiu išmaniuoju atsiskaitymu moka tik 10% žmonių (komandos deleguoja po vieną žmogų mokėjimui). Turėjau minčių, ką dar su ja padaryti, bet sustojau pusiaukelėj. Galvojau, kad žmonės su džiaugsmu ja naudosis, bet paskui pasirodė, kad, turbūt, dar turėčiau išleisti pinigų reklamai, kad jie parsiųstų tai, kas, mano nuomone, turėjo būti jiems naudinga, o ne brukalas, dėl kurio reikia įtikinėti.

Kalbate, kad bendruomeninės dvasios pas jus mažiau. Visgi, ji turbūt stipriausia tarp visų lygų. Pavyzdžiui, būtent jūsų „Facebook’e” daugiausiai komentarų…

Taip, pirmaujame triukšmu „Facebook’e”, bet, tiesą pasakius, tą triukšmą kaip tik noriu sumažinti. Nemanau, kad „Bloga reklama irgi reklama”. „Lyginimo lenta” buvo tapusi išsiliejimo lenta.

Tiesa, taip jau visur įprasta, kad jeigu viskas gerai, niekas nieko nesako, o prabylama tada, kai kažkas nepatinka. Žaidžia 1000 žmonių, pyksta 10 – bet jie sukelia tokią audrą, kad, atrodo, nuskęs laivas. Tačiau tai nėra komunos nuomonė. “Facebook’e” reiškiasi tik nedaug procentų žmonių.

Tad kitą kartą, kai darysite statistiką, mūsų „Facebook” komentarų skaičiai bus mažesni, bet lyga nebus suprastėjus. Dėsim į „Facebook’ą” protingas mintis, klausimus, citatas. Tiesa, kai dedi gerus dalykus – praneši apie prizus ir kita – tai nei „laikų”, nei komentarų nebūna. Jei dedi iššaukiančias nuotraukas, kitas kvailystes, tai jų būna daug.

Dėdavom seniau į „Facebook’ą” nepatekusius į žaidimą klausimus, bet to atsisakėm, nes susirinkdavo tie pakalbėti linkę žmonės ir iškvailindavo klausimų kūrėjus. Tiesa, tie, kurie kritikuoja, paprastai patys klausimų nekuria. Kino ir teatro kritikų juk irgi daugiau nei režisierių. Kritikuoti – lengviau, nei kurti.

Dabar dedame geriausių kiekvienos savaitės klausimų penketuką – praeina tyliai ramiai. Tačiau tikiu, kad jį pasižiūri daug kas. Nors „Protų kovų” dalyvių – kiek virš tūkstančio, „Protų kovų” „Facebook” gerbėjų – 11 tūkstančių. Ir visi gerbėjai tikri, jokių „laikų” nepirkome. Taigi, aš tvirtai tikiu, kad yra armija žmonių, kurie nedrįsta žaisti ar nesurenka komandos, bet jie laukia savaitės klausimų penketuko ir kitų dalykų, kuriais gali džiaugtis.

Prieš kelis metus mes tų klausimų neskelbdavome. Nesinorėjo – žinau, kad paviešintus klausimus plagijuoja. Bet kai pradėjom skelbti klausimus, mūsų lankomumas, auditorija, ėmė smarkiai augti. Tai – geroji „Facebook” pusė.

Daug kalbėjote apie tai, kaip Lietuvos viktorinų scena išsikreipė. Tačiau joje yra ir gerų dalykų, ir ne vieną jų sukūrėte jūs savo „Protų kovose”. Kokiais savo „išradimais” labiausiai didžiuojatės, gal kai kurie jų tapo visuotiniu standartu?

Didžiausias mūsų kūrinys – pats tarpmiestinės lygos modelis. Kai aš pradėjau „Protų kovas“, nebuvo nė vienos tokios. Nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Būdavo didesni ar mažesni, bet lokalūs žaidimai.

Mes mąstėm, kaip tą realizuoti, kūrėm įvairias sistemas, kad ir su anuomet daug prastesnėmis techninėmis galimybėmis (internetas tada dar nebuvo savaime suprantamas visur) būtų galima tą patį žaidimą žaisti vienu metu daugelyje vietų.

Iki tol važinėdavau po Lietuvą. Tada pasakiau, kad nebevažinėsiu, bet vis tiek žaisime kartu – buvo didelis triukšmas, bet paskui vyrai ir moterys suprato, kad gerai ta tarpmiestinė lyga atrodo.

Ir tada pradėjo galvoti – „Gal ir mes padarom. Jeigu jiems sekasi – pakartojam“. Taip gimė kitos lygos ir visi štampuoja tą patį. Bet taip neįdomu, todėl mes stengiamės kažką vis naujo sugalvoti. Bet žinot, visur yra taip, pvz. televizijoje – LNK ir TV3 tuo pat metu rodo savaitės filmą, labdaros akcijas… Nesuprantu, kodėl taip yra, bet taip visi daro.

Ir jei pas Petrauską staiga, kaip aš vadinu, nemadingi klausimai sugrįš į madą, pradės ir jie daryti tuos nemadingus. Taip išeina, visi žadžiam tokį patį žaidimą, kad ir kurioje lygoje. O aš norėčiau, kad būtų skirtingos lygos, kad žmonės galvotų: „einu į šitą lygą, nes ji yra tokia, o ne kitokia“.

Kitkas, ką pradėjo „Protų kovos”: pirmieji tarp barų viktorinų lygų sugalvojome daryti klausimų konkursus, planingai rinkti klausimus iš žaidėjų. Anksčiau žaidėjai prisidėdavo nebent taip: kas nors vienas sugalvodavo 10 klausimų, padarydavo savo turą. Aš norėjau praplėsti klausimų diapazoną, pasiūlyti juos skirtingesnius: juk kiekvienas kūrėjas turi savo stilių, matymo kampą. Jei visą žaidimą ar turą sukuria tas pats asmuo – žaidimas vienodėja.

Mes siekiame parinkti klausimus, kurie išsiskiria iš kitų. Aišku, dabar jau dauguma lygų tą daro…

Dar finalus sugalvojom. Niekas Lietuvoj nedarė iki mūsų tokių finalų. Pagalvojau – kodėl nesusirinkti, kartu nepažaisti. Pradžioj Palangoj darydavom, išeidavo didelis renginys su nemažu biudžetu, transliacijomis.

Kitos lygos kažkaip paprasčiau tą daro. Nusprendė: „Petrauskas daro, ir mums reikia”. Bet padarė taip: susirenka į vieną tų kavinių, kuriose ir šiaip žaidžia, sužaidžia ir išsiskirsto. Ir niekas nesako, kad Petrauskas daro finalą gerą, o pas kitus – tiesiog eilinis žaidimas, pavadintas finalu.

Tai aš ir klausiu – gal aš ne taip elgiuosi. Štai pernai finalą darėm su suvažiavimu į Molėtus ir aš galvojau, kad būsime kaip didelė komuna, didelė šeima. Buvo du finalai iš eilės, bet žmonės susirinko sužaisti žaidimo, o po to buvo su savo komandomis. Nes svarbesnė, atrodo, komandinė dvasia. Ir jei komanda svarbiausia, tai nereikia ypatingos vietos susirinkti.

Kuo, manote, jūsų lyga šiuo metu visgi skiriasi nuo kitų?

Mes nuo pat pradžių stengiamės daryti viską gerai, ir kiekvieną smulkmeną daryti kuo geriau, ir sugalvoti, kaip dar pagerinti. O ne sugalvoti sistemą ir ją kartoti.

Gal net per daug dėmesio skiriam pateikimui, kokybei, moderavimui, žodžių analizavimui. Ir savo komandoje dirbame taip – kiekvienas klausimas turi kortelę, ir t.t. Žaidimas – tik aisbergo viršūnė, kol jis virsta realybe tame verda daug žmonių, įdeda dūšios.

Man kartais atrodo, kad dauguma mano kolegų – ar konkurentų – nė pusės tiek pastangų nededa. Aš stengiuosi daryti brangią lygą, mažiau atsiperkančią, bet skirtą gerai auditorijai.

Taip ir su mano knyga apie Antrąjį pasaulinį karą – ji skirta tiems, kas gali skirti jai 30 eurų, nes nenorėjau jos spausdinti ant prasto popieriaus.

Tiesa, stebėdamas „Protų kovų” auditoriją galvoju, kad joje nemažai žmonių, kuriems kokybė nėra labai svarbi. Na, atėjo, pažaidė, jei klaida – tada supyksta, pakritikuoja ir tiek. Reakcija į mano ir kitų lygų žaidimus – panaši.

Nepaisant didesnio dėmesio kokybei ir išbaigtumui, jūsų lygos dalyvių skaičius pastaraisiais metais ne tik neaugo, bet ir mažėjo (nuo ~330 komandų per savaitę 2014 m. rudenį iki ~240 2016 m. pavasarį). Kodėl?

Šį sezoną, palyginus su praeitu, dalyvių skaičius nemažėjo. Kažkiek net padidėjo. Pernai taip – praradom nemažai komandų. Susirašiau su visomis, paklausiau, kodėl nebedalyvaus. Priežastys – dvi.

Populiariausia: per sunku. Yra lygų, kur žaisti lengviau, galima laimėti, ir ten tokie žmonės jaučiasi geriau. Mūsų žaidimas šiaip ar taip sunkiausias. Bet juk jau kelis metus savo žaidimus lengviname. Seniau geriausia komanda atsakydavo 30 klausimų iš 60, ir ji jausdavosi laiminga. O tie, kas atsakydavo 16, nesijausdavo nelaimingi. Tokie buvo laikai. Paskui lyderių atsakomų klausimų skaičius ūgtelėjo iki 40, 50, 55… Ir praeitais metais nugalėtojai negalėdavo sau leisti neatsakyti į 5 klausimus, nes jei neatsakai į 5 – nelaimi. Nes būdavo, kas neatsako tik į 2 ar 3.

Bandėm padaryti neįmanoma: suderinti, kad žaistų ir silpnesni, ir stipresni. Dabar pasakiau sau: nedarysim žaidimo lengvesnio, darysim sunkų, solidų, bet gerą, tikrą „Premier lygą” su geriausiais žaidėjais, aukščiausiu lygiu. Ir vienintelis būdas tai pasiekti yra minėtos pagalbos, kurios gal leis geriau jaustis – ir sykiu patobulėti – silpnesnėms komandoms. Ir joms neteks pereiti į lygas, kuriose nereikia jokių žinių, o tik žinoti, kaip sprendžiami rebusai.

Antra priežastis, dėl ko komandos palikdavo „Protų kovas” – tai, ką kalbėjom. Normalūs žmonės – tie, kurie į „Protų kovas” žiūrėjo kaip intelektualią pramogą – ėmė suvokti, kad nedaug joje liko intelektualumo.

Na, pavyzdžiui, praeitais metais kažkas pastebėjo, kad žodžių žaismo klausimai laimi geriausių klausimų rinkimus. Ir visa komuna ėmė siųsti klausimus, susijusius su žodžių žaismu…

Tie, kam tokios tendencijos nepatiko, išėjo į niekur, jiems viktorinų scenoje nėra erdvės… Na, pas Iną galbūt.

Viliuosi, kad šie žmonės grįš. Ir dar nebandžiusius „Protų kovų su Robertu Petrausku” kviečiu pabandyti – savo kailiu pajusti, ką reiškia žaisti sunkiausią žaidimą Lietuvoje. Kur atsakymas vertingesnis nei daugelyje kitų žaidimų.

Nepaisant visų tendencijų, stipriausi Lietuvos viktorinų žaidėjai liko jūsų lygoje. Štai po 2016 m. Pasaulio viktorinos čempionato pasidomėjome, kuriose komandinėse lygose žaidžia lyderiai – ir dauguma jų žaidė jūsiškėje. Pastaruoju metu į TV eterį vėl grįžta intelektualūs žaidimai. Galbūt ką nors pavyktų sukurti ir jūsų „Protų kovų” pagrindu, su tais stipriausiais Lietuvos žaidėjais?

Labai to norėčiau. Sveikinu visus, kurie daro viktorinas, nes vienu metu televizijoje išvis nebuvo likę intelektualių pramogų. Labai norėčiau, kad atsirastų geras produktas. Ir pats galėčiau tokį parengti, jei kas leistų.

Bet manau, kad šiuo metu televizijoje tai neįmanoma. Net ir dabartiniai projektai, žiūrint iš šalies, atrodo kompromisas tarp intelektualaus šou ir pataikavimo statistiniam žiūrovui.

Intelektualios laidos daromos taip, kad paprasta eilinė namų šeimininkė nesijaustų nejaukiai, galėtų atsakyti vieną kitą klausimą.

Na, „Kas? Kur? Kada?” bandėm viską daryti kitaip. Bet nors buvo sumokėti pinigai, nupirktos licencijos, projektas galiausiai uždarytas į stalčių, nes pralaimėjo konkurenciją pramoginiams šou ir kitokiems projektams.

Mūsų TV savo produktą taiko taip, kad žiūrovas ant sofos jaustųsi protingas. Protingesnis už tuos ekrane – idealu, jei ten rodo kvailus. O jei ekrane – be galo protingi žmonės, atsakinėjantys į tokius sudėtingus klausimus, kad jų net neišdrįsčiau užduoti „Protų kovose” – toks žiūrovas pasijaučia negerai.

Žmonių, kuriems būtų įdomus toks „proto sportas”, nėra daug, bet kokybinis šios auditorijos matas – daug geresnis. Tikiu, kad tam ateis laikas. Na va, LRT pabandė su intelektualiais žaidimais – ir štai yra reitingai, žmonės žiūri.

Bet, aišku, dideliam, galingam projektui, manau, vieta yra internete. Labai džiaugiuosi, kad kolega Andrius Tapinas bando pralaužti ledus su internetine televizija, nes jos valanda irgi išauš, ir tada bus daugiau galimybių, manevro laisvės. O gal ir televizininkams atsivers akys.

Tikrai turim komandų, kurios, manau, norėtų žaisti žymiai kietesnį, svarbesnį žaidimą, bet kol kas nežinau, kaip tą įgyvendinti nepardavus namų. Kaip atrasti rėmėjų. Gaila, kad proto žaidimai nėra vieningi, kad yra daug lygų – todėl visa tai sudėtingiau.

Taigi, kol kas tokio TV žaidimo nėra, bet svajonėse – yra. Jei turėčiau pinigų, norėčiau patikrinti, keliems žmonėms tai įdomu.

Vedėte protingą laidą „Kas? Kur? Kada?”. Kodėl, manote, ji nepasiteisino?

Ji visur yra nišinis produktas. Tačiau manau, kad „Kas? Kur? Kada?” galėjo pasiteisinti. Bet, matot, tai yra brangus projektas, tiek kainuoja laidos su daug didesniais reitingais. Todėl, racionaliai paskaičiavus, geriau apsimoka rodyti kitas laidas. Bet pykti negali – televizija juk ne labdaros organizacija.

„Protų kovų” mada vienu metu baigsis. Lietuviai madingi žmonės, bet mados keičiasi. Tada gal bus išsigryninimo akimirka, kai liks mažiau žmonių, bet tai bus tikrieji žaidėjai.

Na, bet kol kas viktorinų lankomumas Lietuvoje tik auga, o Didžiojoje Britanijoje, kur ši „mada” senesnė – yra dar didesnis… Kaip manote, kokia ateitis laukia Lietuvos viktorinų ir konkrečiai jūsų „Protų kovų”?

Prognozuoti nemėgstu. Ką gali nuspėti?

Mūsų „Protų kovos” bando kurti kažką naujo. Šiais metais ir toliau organizuojame gimnazijų lygą, nors mūsų partneriai pasitraukė. Bet darysiu ją iš „Protų kovų” lėšų. Platinsiu bacilą to žaidimo, kuriame reikia ir žinoti, ir logiškai mąstyti, ir analizuoti.

Čia padedame spręsti ir mokyklų problemą, kad ten moksleiviai mokomi faktų, bet šiais laikais tai nėra svarbiausias dalykas (juk „Google” gali visada paieškoti). Kartu tai, manau, padės „Protų kovoms” gauti ir naujo šviežio kraujo. Nes ne tik mano gimnazijų lyga yra, bet ir daug kitų viktorinų gimnazijose, kur mokytojai ir moksleiviai daro vieni kitiems žaidimus.

Kita medalio pusė – emigracija. Išvyksta ir protingieji, geri žmonės. Tiesa, dabar lietuviai gyvena neblogai. O jei situacija pablogės, manau, kad „Protų kovos” bus vienas pirmų dalykų, kuriuos daug kas „nukirps”, nes žmonės pirmiausia atsisako pramogų (bankų paskolų ir maisto juk neatsisakys).

Tačiau mūsų „Protų kovos” turi branduolį ir nemanau, kad griūsime. Konkurentai irgi visad bus.

Ateitis – ateitimi, bet ir dabartis – labai įspūdinga. Keliolika miestų, šimtai komandų… Kaip pradėjote rengti „Protų kovas”? Ar tikėjotės tokios sėkmės?

Stengiuosi atgal nesižvalgyti, bet šitas Protų kovų sezonas aštuntas. Išeitų kokie septyneri metai prie šio projekto. Prasidėjo nuo paprastų žaidimukų nedideliam rate, o tas ratas paskui savaime plėtėsi, atsirado daugiau miestų. Gyvenime stengiuosi daryti tai, kas susiję su kalbėjimu, nes tai man geriausiai pavyksta. O čia reikia kalbėti į mikrofoną, bendrauti, rašyti, kurti.

Na taip, jūs pirmas žmogus, kuris panoro duoti Protu.lt interviu žodžiu. Paprastai šiais laikais pašnekovai pageidauja raštu.

Aš manau, kad tarp kalbėjimo ir užrašymo yra didelis skirtumas. Pats rašau knygas ir žinau – ten gali ir vieną žodį ilgai taisyti, tobulinti. Bet dabar juk ne teismo posėdyje sėdim, kad bijoti kažką ne taip pasakyti. Kalbėjimas gyvai turi savo žavesio: sakai tą, ką galvoji, nestabdai savęs.

Kiek skiriate laiko Protų kovoms ir kitoms veikloms?

Kai viskas prasidėjo, „Protų kovos“ buvo hobis, užimdavo nedidelę dalį laiko. Suderindavau su darbu televizijoje, rašydavau knygas, komentuodavau krepšinį. Dabartinės „Protų kovos“ – labai išaugusios, ir ne tik dydžio prasme. Žmonės tiesiog tapo gerokai reiklesni – dauguma šiandieninių dalyvių, sužaidę tokį žaidimą, kokius žaisdavom prieš 5-6 metus, turbūt nusispjautų ir išeitų.

Mes su komanda irgi stengiamės tobulėti. „Protų kovos“ mano darbuose dabar užima pačią didžiausią vietą: trejus metus trukdo, pavyzdžiui, parašyti knygą. Dabar gyvenime turiu tik du projektus – „Protų kovas“ ir knygą, tačiau jau nebėra laiko rašyti knygos, nors ir labai norėčiau prisėsti, ramiai ją parašyti. Branginu savo skaitytojus, o knyga nutrūko įdomiausioje vietoje… Tų skaitytojų penkis kartus daugiau, nei „Protų kovų“ žaidėjų.

Šiaip aš, „užvedęs“ šį sezoną, rudenį ruošiuosi pradingti, užbaigti knygą. Noriu užvesti „Protų kovų” mašiną taip, kad važiuotų be Roberto Petrausko. Noriu patikrinti, ar tai įmanoma.

Tie laikai, kai darydavau pats ir klausimus, ir skaidres – praėjo. Dabar tai – komandinis darbas, aš – tik kapitonas, bet yra ir šturmanai, jungos. Vienas žmogus nepadarys to, ką gali keli.

Dėkui už pokalbį ir sėkmės rengiant naująjį sezoną!

1 Komentaras