Praėjo dar pusmetis – vėl metas apžvelgti, kas gi pasikeitė Proto žaidimų scenoje.

O ten “stiprūs darosi dar stipresni, o silpni silpnėja”. Laikai, kai kiekvienas baras nesunkiai paleisdavo savo “Protų kovas”, baigėsi – dauguma jau žino, kur žaisti, dalinasi šia informacija. Plėtėsi tos viktorinos, kurios ir buvo labiausiai išsikerojusios: R. Petrausko Protų kovos, atrodo, tampa rimtu proto žaidimų frančizininku ir eina į miestelius, kur ne vienas konkurentas nusvilo nagus. Šiandien jos jau rengiamos ir Rokiškyje, Mažeikiuose, Kėdainiuose. Tęsiasi jos ir Briuselyje, Kopenhagoje, atsirado ir Londone, Bedforde. Pagaliau R. Petrauskas įsigijo ir savo tinklapį – solidumo ženklas palyginus su aibe Facebook’us teturinčių viktorinų, kurių rezultatai ir kita informacija greitai paskęsta naujienų sraute.

Gana tvirtos ir I. Rosenaitės “Protų kovos” – nors R. Petrauskas atotrūkį ir didina. Viktorinoms pranašumą suteikia ne tik vardas, bet ir vieta: Vilniuje jau seniai veikia kelios kavinės, besiorientuojančios į Proto žaidimus. Čia ir nauji projektai dar, būna, įsisuka.

Tačiau ir kažką naujo (naujas vardas, nauja vieta) proto žaidimų scenoje sukurti dar galima – kaip galima ir įsteigti aviakompaniją ar autobusų firmą. Tiesiog tam nebepakanka noro – reikia plataus užmojo, rinkodaros. Tai gana sėkmingai padarė jėgas suvieniję A. Tapinas ir A. Valinskas: jų “Auskinį protą“, vieną brangiasuių viktorinų (dalyvavimas 7 Lt) tempia į viršų to paties pavadinimo kartu paleistas TV žaidimas, LRT eteryje į kone privalomą proto TV žaidimo vietą stojęs vietoje “Taip ir Ne” bei “Žinių riterių ir damų”.

Sėkmingai savo projektą – pagal Tarptautinės viktorinos asociacijos Pasaulio viktorinos čempionato individualių žaidynių modelį “sukaltą” Nacionalinę viktoriną – paleido ir Proto žaidimų scenoje gerų ryšių turintis “America My Love” internetinės viktorinos šeimininkas Andrius Zimaitis. Beje, šiek tiek Lietuvoje išsiplėtė ir pats Pasaulio viktorinos čempionatas, dabar vykstantis jau 4 didmiesčiuose.

Bet vien ambicijų neužtenka – reikia darbo, rinkodaros, atgalinio ryšio su dalyviais. Milžiniški apimtimi, tačiau ne itin daug dėmesio tam skiriantys projektai susidūrė su rimtais iššūkiais: jau prieš metus nutrūko “Žinovų klubas”, o dabar ėmė trauktis iš Charlie Pica “Smegenų kovos“: jos nebevyksta Radviliškyje, Kaune, patrauktos ir iš poros Vilniaus picerijų. Taip Charlie Pica, panašu, žengia konkurentų pėdomis: jau seniau iš esmės sunyko panašūs Čili (ČILINK protą) ir Cancan (Protų susirėmimai) picerijų tinklų žaidimai. ČILINK Protą kūrėjai, beje, dar mėgino tęsti veiklą kaip nepriklausomas KvizasKvizas, bet galiausiai buvo priversti įsilieti į “Auksinio proto” rengėjų gretas.

Kadaise viena geriausių regioninių viktorinų Telšių “Protų kautynės” iš atostogų taip ir negrįžo: jų Facebook tebeskelbia “Oficialu: Atostogos” ir panašu jie vėl pradžiugins telšiečius nebent epizodiniu “Europrotų” projektu.

Didžiausia sezono netektis gali būti pati pirmoji Lietuvos netelevizinė viktorina – legendinis “Protmušis“. Pirmą kartą nuo 2003 m. (t.y. tada, kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II, Lietuva buvo nepriklausoma nuo Europos Sąjungos, o iki Misterijos Protų kovų pasirodymo buvo likę 5 metai) šis 1997 m. VU Gamtos mokslų fakulteto studentų pradėtas, o vėliau visų amžių ir socialinių grupių žmones įtraukęs “Proto sportas” nedžiugins žaidėjų ir žiūrovų. Iki 2013 m. “Protmušis” stebėtinai gerai laikėsi prieš kitų viktorinų iššūkius (nors ir nebesiplėtė), tačiau daliai rengėjų patiems perėjus į komercines viktorinas bei pakvietus ten “Protmušio” dalyvius ilgai judėjusi sistema ėmė buksuoti, jau 2014 m. pavasario sezonas turėjo mažiausiai komandų per kone dešimtmetį.

Jokių žinių šį sezoną kol kas ir apie ViktoViktoriną, PianoMan kvizus, Dūmok (šis nevyko ir praeitą sezoną).

Tarp “smulkiųjų viktorinų rengėjų” tvirtai laikosi “Gagarin on the Moon” – visgi, palyginus su populiariais projektais, jų viktorinose komandų gana mažai (~10). Savo vietinius viktorinų meistrus turi ir Šiauliai, kur laikosi “Protų karai”, “Studentiški protai su Vaidu Mažintu” (išaugę iš universitetinio žaidimo). Klaipėdoje stipriausias vietinis rengėjas – “Intelekto kovos” – savo Facebook iškėlė abejonę, ar jos dar vyks, sakė, kad reikia pabranginti iki 5 Lt “standarto”.

Jei pradžioje viktorinų kūrimas visų pirma buvo hobis (Protmušis, studentų žaidimai, viktorinos provincijoje), paskui dar ir madingas būdas rinkti lankytojus (pigūs ar nemokami picerijų žaidimai), šiandien jau aišku, kad iš viktorinų įmanoma sukurti ir neblogą verslą – tik ne iš visų ir ne visur. Tokia situacija skatina “profesionalizuotis” ir “smulkesnius idėjinius žaidėjus”, pavyzdžiui, prisijungiant prie didesnių komandų. Juk didesnėje sistemoje, kai viktorina rengiama daugelyje vietų, laiko sąnaudos padidėja ne tiek ir daug, palyginus su žaidėjų skaičiumi ir pajamomis (naudojami tie patys klausimai, bendras Facebook ir rinkodara). Didelė komercinių viktorinų pasiūla galbūt ir pakeitė požiūrį į viktorinas: dabar jos jau dažniau suvokiamos kaip eilinis paslaugų produktas, o ne kaip pramoga, kurią paprastai bendraminčiai organizuojasi patys – t.y. labiau kaip kinas ar boulingas, o ne kaip stalo žaidimai ar mėgėjiškas gatvės krepšinis.