Protų…

Protu.lt daugiausiai rašiau apie Lietuvos proto žaidimus. Tačiau keliaudamas mėgstu aplankyti proto žaidimus ir užsienyje. Apie viktorinas pasaulyje mažai informacijos net anglų kalba, tačiau proto žaidimai paplitę daugybėje šalių, bet jų tradicijos – smarkiai skiriasi.

Pirmasis reportažas – iš Indijos. Indija – viena vos kelių šalių, kuriose Pasaulio viktorinos čempionate dalyvauja daugiau žmonių, nei Lietuvoje. Taigi, galvoju, viktorinų kultūra tikrai bus tvirta, o kaip tik įdomiausia lankyti proto žaidimus ten, kur yra sava jų kultūra, o ne tiesiog kažkas tiesiog mėgėjiškai nukopijavęs anglišką „pub quiz“.

Kaip radau Bombėjaus viktorinų klubą

Viktorinos paieška Mumbajuje įprastais kanalais daug variantų nedavė. Bet Google atradau Bombėjaus viktorinų klubą (Bombay Quiz Club), kuris, kaip mačiau, renkasi kas sekmadienį 1:30 viename restorane. Pamačiau, kad šis klubas organizuoja ir Pasaulio viktorinos čempionatą Mumbajuje. Pasiteiravau, ar viktorinos angliškai (hindi ar maratų kalba būtų sudėtinga) ir gavęs teigiamą atsakymą, nuėjau.

Iš tiesų, proto žaidimų kultūra – kitokia, nei kur kitur. Tai supratau dar prieš žaidimą: komandos po 3-4 žmones prieš kiekvieną mačą sudaromos atsitiktine tvarka, suvedus į Excel lentelę tądien atėjusiųjų vardus ir pritaikius „RAND“ formules. „Taip žmonės gali pabendrauti vis su kitais“ – sakė vedėjas Abhinav Dasgupta – „Čia dauguma persikėlę gyventi iš kitų miestų, aš iš Kalkutos, daug kas iš Bengaloro“. Tačiau pridūrė, kad tokia komandų sudarymo tvarka nėra bendra Indijos tradicija – kituose miestuose, ten, kur viktorinų kultūra senesnė, yra nuolatinės komandos. Čenajuje, sakė, gal nuo 1970 m. vyksta viktorinos, bet štai Bombėjaus viktorinų klubas įkurtas 2006 m. ir daugiausiai dėl to, kad į svarbiausią Indijos miestą atsikelia daug žmonių iš kitur, taip pat ir viktorinų mėgėjų. Būtent dėl to viskas vyksta anglų kalba – juk skirtingose Indijos valstijose kalbama skirtingomis kalbomis. „Užsieniečiai jūs čia tikriausiai pirmi atėjote“ – pasidžiaugė vedėjas, paskui pasiūlė kartu pasidaryti nuotrauką.

Kas žaidžia Bombėjaus viktorinų klube ir kokie klausimai?

Daugiausiai klube žaidė vyrai, bet, be mano žmonos, buvo dar pora moterų – abidvi su savo vyrais; abidvi poros, kaip ir mes su žmona, pradėjo draugauti kartu žaisdami viktorinose.

Indija – tarsi daugybė šalių vienoje. Ir ne tik geografiškai (skirtingos kalbos, tautybės), bet ir net ir tame pat to paties miesto rajone… Žmonės Bombėjaus viktorinų klube kaip diena ir naktis skyrėsi nuo žmonių lūšnynais turistams pristatomuose aplinkiniuose kvartaluose, per kuriuos po viktorinos ėjome link traukinių stoties. Kad ir kalba: šiaip Mumbajuje angliškai moka tik maža dalis (o kas moka – tai labai sunkiai), gi viktorinų klube visi kalbėjo pakankamai, kad suprastų sudėtingus klausimus ir diskutuotų apie atsakymus. Indijoje pasakius, kad esi iš Lietuvos, vos keli žmonės žinojo – o viktorinų klube iš karto klausė „Ar iš Vilniaus?“. Vedėjas pasidžiaugė vienoje viktorinoje atsakęs Kauno „Žalgirį“, o kitas paminėjo žinąs, kad Sabonis buvo pirmas žaidėjas iš Sovietų Sąjungos, pašauktas NBA (žinant, koks nepopuliarus Indijoje krepšinis, tai dar įspūdingiau).

Žmonės, su kuriais kalbėjau, dirba finansų sektoriuose, atostogauja užsienyje, skraido darbo reikalais, jei susituokę – turi po vieną vaiką – t.y. gyvena panašiai, kaip gyventų Europoje (bent iš pirmo žvilgsnio).

Prasidėjo žaidimas. Kiekvieną sekmadienį žaidimas – teminis. Šįkart tema buvo moterys – na, gal geriau, nei piratai (tokia tema buvo savaitę prieš tai). Bet žaidimui įsibėgėjant vis labiau eilin kartą įsitikinau, koks kitas pasaulis yra Indija… Jei Lietuvoje panašiame žaidime ne tokia ir maža dalis moterų aktorių būtų iš Holivudo, moterų dainininkių – iš Vakarų pasaulio, čia vyravo visiems žinomas Bolivudas, indiška muzika, klausinėta apie prieš 2000 metų kūrusias tamilų poetes, Indijos regioninius patiekalus – ir tik pavieniai klausimai iš svetur. Bet ir tie ne trivialūs – tačiau keletą tokių pavyko „pagriebti“ – iš maketo atpažinti Vietnamo veteranų memorialą Vašingtone; atsakyti ką kontroversiško daro senyvos japonų moterys, kad gautų nemokamą maitinimą ir draugių; iš žemėlapio pasakyti, kad pažymėtos vietos pavadintos karalienės Viktorijos garbei; dar pataisyti kelis komandos narių atsakymus – iš Odisėjos į Iliadą, iš „IfElseSheCan“ į „IfThenSheCan“. Visgi, kokių 75% klausimų ne tik nežinojau atsakymo, bet ir apskritai dauguma to, kas surašyta klausimo tekste – filmai, asmenybės, dainos, sąvokos, tautodailės metodai – buvo nauja. Bet iš tų klausimų matėsi ir kuo gyvena Indija – buvo klausimų, susijusių su kastomis, su mergaičių kūdikių žudymu, religiniais guru, Indijos žvaigždėmis – kaip pvz. influencere, kuri moka greičiausiai užsirišti sarį. Klausimai turi savyje užuominas, jie gana ilgi, bet žinios juos atsakinėjant irgi labai svarbios, nors yra ir visai išmąstomų (pvz. „Kaip vadinami šie [platesnis paaiškinimas] papuošalai? [nuotrauka] // Monetos ir mangai“). Klausimų stilius gal labiausiai panašus į Inos Rosenaitės „Protų kovų“ Lietuvoje.

Indiškos proto žaidimų taisyklės: +10 taškų, -5 ir t.t.

Visai kitoks nei kur kada esu matęs žaidimo formatas. Taisyklės čia vis skyrėsi priklausomai nuo raundo.

Komandos ne rašo atsakymus, kaip „pub quiz“, o juos sako garsiai. Kiekvienas klausimas skiriamas vis kitai komandai. Jei komanda neatsako, tada jis duodamas dar kitai pagal laikrodžio rodyklę (ar prieš laikrodžio rodyklę), kol kas nors atsako.

Vėlesniuose raunduose atsirado papildoma taisyklė: paskelbus klausimą, visi, kas žino, galėdavo parašyti atsakymą ant lapelio ir kelti ranką. Vedėjas patikrindavo ir tik tada duodavo atsakinėti „pagrindinei“ to klausimo komandai balsu. Tačiau jei pakeli ranką ir neatsakai (ar nepilnai atsakai), gauni minus 5 taškus (jei atsakai teisingai – plius 10). Buvo dar ir grynai rašytinių turų – bet tik po tris klausimus. Skiriami už atsakymus taškai apskritai priminė kokias prekių kainas Indijos turguje – sumos buvo įvairios ir nemažos, kartais klausimai susidėdavo iš kelių dalių (pvz. „Koks miestas ir kokia moteris?“) ir taškai buvo siūlomi už abi klausimo dalis atskirai; jei atsakinėjanti komanda ištardavo gerai tik vieną dalį, tai su ta klausimo dalim būdavo baigta (taškai skiriami), o atsakinėjimo teisė į kitas dalis pereidavo toliau.

Kaip vėliau sakė vedėjas, šitokios taisyklės yra kiekvieną savaitę ir visur Indijoje – toks tipinis indų proto žaidimas. Todėl taisykles vis primindavo garsiai tik todėl, kad buvome mes ir dar vienas naujokas iš Bangaloro – patiems indams viskas aišku.

Taškai ekrane nebuvo rodomi, juos kartais garsiai paskelbdavo taškų skaičiuotojas, nors, kai viskas vyksta žodžiu, teoriškai gali skaičiuotis ir pats.

Kas Indijoje žaidžia proto žaidimus?

Mano trys komandos draugai – tiksliau labiausiai vienas jų, pats vyriausias – žaidė itin galingai ir mūsų komanda laimėjo. Kadangi kova vyko apylygiai, galiu džiaugtis, kad gal taškai, kuriuos gavau, buvo svarbūs. Apskritai, lygis – tikrai aukštas. Pasak vedėjo, Pasaulio viktorinos čempionate vienas klubo narys buvo užėmęs 35 vietą pasaulyje.

Visas žaidimas – nemokamas. Panašiai kaip Pasaulio viktorinos čempionatas Lietuvoje, viskas laikosi savanorių ir rėmėjų dėka – o rėmėjų prieš žaidimą perskaitė tikrai daug. Be įvairių įmonių rėmėjų sąrašuose buvo ir daug pavienių asmenų – Indijoje įprasta paramą kam nors dedikuoti, pvz., savo tėvams, tai rėmėjų sąrašas buvo dvigubas („Žmogus X skiria paramą žmogaus Y atminimui“ ar pan.). Restoranas, sakė, vietą suteikia nemokamai – antraip sekmadienio dieną klientų beveik nebūtų (išties, be viktorinos ten niekas neužėjo). Kai viskas – iš idėjos, prizų irgi nebuvo. Įdomu, kad pinigai „nefigūruoja“ žinant, kad čia, visgi, renkasi vieni turtingesnių ir daugiausiai pasiekusių Indijos žmonių. Per daugiau nei mėnesį čia pažinus Indijos socialinę piramidę, spėčiau, kad jie gal bent jau tarp top 3% ar net top 1%. Juk Indijoje ~25% nemoka skaityti, net 90% nemoka anglų kalbos (priešingai stereotipams, kuriuos kartais žmonės susidaro pagal indus, emigravusius į Europą…). Taip, Lietuvoje ne kiekvienam įdomu proto žaidimai – bet teoriškai sudalyvauti vakarą kokiame „Auksiniame prote“ su draugais gali kone kiekvienas. O Indijoje daugumai jau vien perskaityti klausimus ekrane valstybine kalba (nesvarbu ar anglų, ar hindi) – jau neįveikiamas barjeras…

Atsižvelgiant į tai, nieko keisto, kad viktorinos Indijoje – labai „nišinis“ reikalas: taip, kokie 400 PVČ Indijoje žaidžiančių žmonių gal daugiau nei Lietuvoje, bet juk Indijos populiacija 1,4 mlrd. O kelios dešimtys Bombėjaus viktorinos dalyvių net neprilygsta masteliais įvairiems Vilniaus ar Kauno proto žaidimų. Bet viktorinų tradicijos Indijoje – gilios, bendruomenė – glaudi. „Pažįstame vienas kitą, net jei miestai toli“ – sakė vedėjas. Štai ekrane parodė tris moteris, kūrusias to sekmadienio klausimus – iš pirmo žvilgsnio tokios močiutės tautiniais rūbais… Lietuvoje daugelis viktorinų žaidėjų ~30-50 metų amžiaus, nes netelevizinės viktorinos išpopuliarėjo ~2009 m., o, kaip su visais naujais dalykais, paprastai jais užsidega labiausiai jaunimas – tad Lietuvos viktorinų bendruomenėje mažokai turime tų, kurie jau ~2009 m. nebebuvo jauni. Tos klausimų kūrėjos iš Čenajaus irgi proto žaidimuose dalyvauja nuo savo jaunystės – kai jų bendraamžės Lietuvoje panašių pramogų savo laiku neturėjo (nebent per televiziją).

Viskam pasibaigus nustebau, kad Bombėjaus viktorinose vedama ir bendra įskaita. „Kokia bendra įskaita, jei komandos kiekvieną savaitę naujos?“ – paklausiau vedėjo. Pasirodo, įskaita yra asmeninė. Visi mūsų komandos žaidėjai, kadangi laimėjome, gavo po 10 taškų, antrą vietą užėmusios komandos žaidėjai – mažiau ir t.t. Kadangi komandos skirstomos atsitiktinai, jei žaidi kas savaitę, tai sėkmės faktorius mažėja ir ilguoju laikotarpiu tavo taškai turėtų atspindėti tavo individualius pasiekimus.

Individualus OQL pasaulio čempionatas kitą savaitę

Kitą savaitę kassavaitinės komandinės viktorinos tema – Bombėjus. Supratęs, kad čia jokiai komandai visai nepadėsiu, nesudalyvavau. Gaila, kad nebuvau Mumbajuje dar savaitę prieš, nes tada vyko Mumbajaus viktorinų festivalis, kurį irgi organizavo Bombėjaus viktorinų klubas.

Visgi, kitą savaitę į Bombėjaus viktorinų klubą sugrįžau – mat, be komandinių žaidimų, klubas organizuoja ir individualius. Pasaulio viktorinos čempionatas – tik vienas jų. Klubas gaudo visas galimybes ir klausimų rinkinius iš viso pasaulio – airių turnyrų, norvegų, Zadaro. O tą sekmadienį kaip tik vyko Olimpinės viktorinų lygos 240 klausimų atsakinėjimas pagal panašų į PVČ formatą. Po ilgos pertraukos pats, visada negalintis dalyvauti pačiame PVČ nes jį organizuoju ir vedu, turėjau galimybę sužaisti tokį žaidimą – tiesa, reikėjo luktelti, nes spausdintus klausimynus vežęs žmogus, kiek supratau, skambino ir sakė, kad pradūrė automobilio padangą, tad teks ilgiau važiuoti autorikša – žaidimas tad prasidėjo 15 min. pavėlavęs.

Eilinį kartą supratau, koks galingas Mumbajuje varžovų lygis. Iš 240 klausimų atsakiau 113, bet likau šeštas. Klausimai kiek lengvesni nei PVČ (mėgindamas savo galimybes PVČ neretai atsakau ~80), bet pasilyginau, kaip mane aplenkusiems varžovams sekėsi PVČ – pasirodo 2024 m. vienas jų gerokai aplenkė VDM Šarūną Dirmeikį (Vinoo Sanjay – 132 tšk. PVČ 2024), dar du Lietuvoje būtų nusileidę tik Dirmeikiui ir VDM Abel Gilsing (Abhinav Dasgupta – 94, Santonam Chakraboty – 89), o dar du PVČ 2024 m. nedalyvavo, bet, matyt, būtų rodę panašius rezultatus…

Nors žaidėjų Mumbajuje mažiau, nei Lietuvoje, tačiau nemaža dalis tų, kurie yra, labai stiprūs – manau su panašiu pasirodymu Lietuvos PVČ būčiau užėmęs panašią vietą tarp 200+ žaidėjų, kaip Mumbajuje tarp 16. Kita vertus, žinant, kad Mumbajuje gyvena per 20 mln. žmonių, o pasakius „mūsų šalyje 3 mln. gyventojų“ dažnas indas ima juoktis, tai nieko keisto… Kas labiau stebina galbūt – kiek mažai dalyvių, žinant, kad viskas Indijoje nemokamai – bet vėlgi, atsakymas „visuomenės įvairume“.

Kaip sakė organizatoriai, Indijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, dalis komandinių žaidimų dalyvių į PVČ tipo renginius neina, nes klausimai neįtinka – todėl ir dalyvių individualioje viktorinoje buvo mažiau. Indijoje irgi, sakė, žaidėjų mėgstami klausimai labiau išmąstymui, o ne žinioms – kita vertus, kaip pats mačiau komandiniame žaidime, tas išmąstomumas kiek mažesnis nei Lietuvoje daugelyje didžiųjų lygų, nors man, kaip žmogui iš šalies, sunku vertinti, kai klausimai apie Indiją ir nežinai, kas čia yra „bendro išsilavinimo“ (matyt, reiktų sakyti „bendro intelektualių raštingų didmiesčių indų išsilavinimo“) dalykas.

Po dviejų savaičių atėjo laikas išvykti iš Mumbajaus. Dar paprašiau informacijos apie intelektinius žaidimus kitur Indijoje – gal dar aplankysiu Bangalore.

Straipsnio autorius – Augustinas Žemaitis