Straipsnio autorius: ©Augustinas Žemaitis

Viktorinų istorija pasaulyje

Pasaulyje proto žaidimus išpopuliarino radijas, paskui – televizija. Vakaruose jie išpopularėjo dar ~1950 m. Tačiau išaiškėjo, kad daug to laikotarpio žaidimų būdavo apgavystės (itin skandalingas JAV žaidimas “Twenty One”) ir populiarumas krito. Tiesa, vėliau atgimė. Tarp išlikusių pokario formatų – “Quiz bowl” (~1960 m.), kuriame žaidžia moksleivių ir studentų komandos ir kuris rengiamas nebe vien televizijoje – Amerikoje “Quiz bowl” turnyrai vyksta panašiai, kaip moksleivių olimpiados pas mus; universitetai ir mokyklos kaunasi vieni su kitais.

Tikslios datos ar išradėjo niekas nenustatė, bet jau ~1970 m. Didžiojoje Britanijoje radosi daug barų viktorinų (“Pub quiz”). Vedėjai uždavinėjo klausimus baruose, o lankytojai, susijungę į komandas, atsakinėjo. Ne viena barų viktorina vėliau tapo TV žaidimu (pvz. garsusis “Kas laimės milijoną?” atsirado bare). Barų viktorinų tradiciją perėmė buvusios Britanijos kolonijos (JAV, Australija, Naujoji Zelandija, Indija), tiesa, menkiau. 2009 m. tyrimas parodė, kad Britanijoje kas savaitę vyksta per 22 000 barų viktorinų (po vieną viktoriną 3000 šalies gyventojų), o JAV – apie 2000 (viena viktorina 150 000 gyventojų).

Britanijoje ~2000 m. ėmė formuotis ir viktorinų lygos (“Quiz league”) kur komandos ar atskiri dalyviai žaidžia rungtynėse vienas prieš kitą. Atsirado viktorinų profesionalų, kurie iš to ir gyvena (daugiausiai iš TV žaidimų, nes ten galima laimėti dideles sumas, o jei žinai daug faktų, gali daug “uždirbti” visuose TV žaidimuose).

Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje 1975 m. pradėtas rengti žaidimas “Kas? Kur? Kada?” šiame regione tapęs protingo TV žaidimo etalonu. Nuo vakarietiškų variantų jis skyrėsi, be kita ko, tuo, kad atsakymus galima buvo ir išmąstyti. Sovietų Sąjungoje TV pramogų buvo mažai, tad žaidimas tapo kultiniu, steigėsi “Kas? Kur? Kada?” klubai, šį žaidimą žaidę ir ne televizijoje bei traktavę kaip savotišką sportą.

Naują erą į viktorinų pasaulį atnešė naujos technologijos. Viena vertus mobilieji telefonai, internetas sukėlė daug skundų, kad baro viktorinos tapo nebeįdomios, nes daug žmonių apgaudinėja. Kita vertus, tapo įmanomas toks tarptautinis bendradarbiavimas, kuris seniau galėjo egzistuoti tik fantastinėje literatūroje. Nuo 2003 m. rengiamas Pasaulio viktorinos čempionatas. Priešingai kitiems Pasaulio čempionatams čia dalyvauja visi norintys, visi žaidžia savo šalyse, bet atsakinėja tą pačią dieną ir į tuos pačius klausimus. Klausimai paskirstomi ir rezultatai palyginami internetu. Į Pasaulio viktorinos čempionato judėjimą įsiliejo šalys su skirtingomis viktorinos tradicijomis.

Viktorinų istorija Lietuvoje

Lietuvoje viktorinų tradicija daug naujesnė ir lengva įvardyti konkrečius ją atvežusius žmones. Sovietų okupacijos laikais daug lietuvių žiūrėdavo rusiškąjį “Kas? Kur? Kada?“, bet vietinis laidos variantas negimė, klubų irgi nebuvo. Pirmasis itin populiarus lietuviškas televizijos žaidimas – Arūno Valinsko “Taip ir Ne“. Būtent jame laimėtas pirmasis Lietuvoje automobilis ir kiti dideli prizai.

“Taip ir Ne” nebuvo viktorina, bet apie 2000 m. ekrane populiarėjo ir grynosios viktorinos, tiek pirktinės (“Kas laimės milijoną?”, “Veto”), tiek panašios vietinės kūrybos (“Šeši nuliai – milijonas”). Visgi Lietuvos rinka maža, todėl viktorinos eteryje eidavo šuorais: kartais jų būdavo daug, paskui visai nebūdavo. Todėl nors reguliarių žaidėjų visuomet buvo, viktorinų profesionalų neatsirado.

1997 m. atsirado pirmasis lietuviškas netelevizinis intelektualus žaidimas “Protmušis” (autoriai Mindaugas Survila, Albertas Janulevičius, Andrius Aliukonis), nuo 2003 m. iki 2013 m. rengtas Vilniuje reguliariai. Jo taisyklės skyrėsi nuo eilinės viktorinos: atsakinėti klausimai žinioms ir išmąstymui, bet komandos žaidė rungtynėse, kuriose atsakinėti teisę įgauna pirmieji, paspaudę mygtuką, tad viktorina sujungta su sportiniu skubėjimu. Prasidėjęs kaip studentų žaidimas Protmušis netruko (~2005 m.) tapti visuotiniu, kuriame yra dalyvavę didelė dalis viktorinos mėgėjų. Atskiri Protmušio turnyrai rengti mokyklose, Kaune ir kitur. Ne vienerius metus būdami vieninteliai viktorinų organizatoriai Lietuvoje protmušininkai prisidėjo ir prie kitų projektų, pavyzdžiui, Pasaulio viktorinos čempionato išplėtimo į Lietuvą (Vytautas Juodis, Augustinas Žemaitis).

Pirmieji bandymai į Lietuvą atnešti britiškas baro viktorinas buvo ~2007 m. (Giedriaus Surplio “Vilniaus smegenų sostinė”, irgi pradžioje besiorientavusi į studentus), bet savo projektą labiau išpopuliarino “Mano alibi” (Ina Rosenaitė). Pradžioje viktorinos buvo nemokamos, bet po metų net ir jas papildomai apmokestinus baras jau būdavo pilnas. Apie “unikalų” būdą privilioti klientus rašė ir “Verslo žinios”, bet šilta vieta ilgai tuščia nebūna ir viktorinų organizatorių ėmė daugėti. Dauguma, įkvėpti “Protmušio”, pakrikštijo savo viktorinas su žodžiu “Protų” (kovos, susirėmimai, karai ir t.t.) – iš čia ir šio puslapio pavadinimas. 2011 m. baro viktorinų buvo jau ir mažuosiuose miesteliuose. O Vilniuje atsirado barų, kurie orientuojasi vien į viktorinas (rengia jas visų darbo dienų vakarais), stambiausiems organizatoriams tai tapo gana stambiu verslu.

Viktorinas baruose ėmė vesti net žymūs žmonės, o sporto komentatoriaus Roberto Petrausko “Protų kovos” 2011-2013 m. išaugo į tarpmiestinę lygą. Visoje šalyje komandos atsakinėjo vienu metu į tuos pačius klausimus, o požiūrio į šį reikalą rimtumas (komandų pastangos, ginčai dėl teisėjų sprendimų, reglamentas) prilygo profesionaliam sportui. Kai kas viktorinas suvokė kaip praeisiančią madą, bet iš tikro greičiausiai į Lietuvą tiesiog atėjo dar vienas būdas praleisti vakarus – kaip alternatyva kinui, išgertuvėms ar stalo žaidimams. Juk Jungtinėje Karalystėje viktorinos egzistuoja jau apie 50 metų.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vyko viktorinų konsolidacija: smulkesni organizatoriai jungėsi prie stambesnių, taip suformuodami jau tris dideles lygas, kurių kiekviena 2015 m. jau rengė virš 20 savaitinių viktorinų daugiau nei 10 miestų ir vienijo po 150-300 komandų. R. Petrausko plėtros pavyzdžiu pasekė PLAKNK ir “Auksinis protas“. Nuolatinių viktorinų komandų Lietuvoje – bent 1300, žaidėjų – bent 7800. Tokia rinka jau leido kurti nišines (temines, nestandartinių taisyklių viktorinas), o pergalės didžiosiose lygose tapo svarbios ir vis geriau apdovanojamos. Šiuo metu Lietuvoje vyksta iki 150 viktorinų per savaitę, arba maždaug viena 20 000 gyventojų. Barų viktorinų populiarumas grąžino į eterį ir TV žaidimus, kurių eteryje šmėžuoja tie patys veidai, kaip didžiųjų lygų turų nugalėtojų nuotraukose.