Jie kūrė Protmušį, pirmąjį proto žaidimą
Prieš tai, kai per Lietuvą nuvilnijo masinė viktorinų banga, maždaug dešimtmetį visoje šalyje vykdavo tik vienas vienintelis netelevizinis proto žaidimas – “Protmušis”.
Iki šiol jo kūrėjai ir žaidėjai su nostalgija prisimena žaidimo auditorijose virdavusias aistras, kai komandos stodavo į dvikovas viena prieš kitą it sporte, jų palaikyti susirinkdavo fanai, o nugalėtoją kartais nulemdavo sekundės dalimi greičiau sugalvotas atsakymas.
Kalbiname tris iš daugybės žmonių, atidavusių “Protmušiui” ženklią dalį jaunystės. Albertą Janulevčių, dar 1997 m. paleidusį Protmušį į pasaulį, dr. Rimvydą Šinkūną, 2004-2005 m. vadovavusį jo organizavimui, bei Giedrę Užkurėlytę, laikiusią “Protmušio” vadžias 2011-2013 m.
Nebe visi skaitysiantys šį interviu bus dalyvavę “Protmušyje”. Gal galėtumėte keliais sakiniais apibūdinti šį žaidimą?
Protmušio komanda, ekrane paleidus 1 min. laikrodį, tariasi dėl atsakymo. Nutarusi atsakinėti, laiką stabdys mygtuku (ant stalo). Oponentų komandos mėginti savo laimę galėdavo tik tuomet, jei pirmoji surizikavusi atsakydavo klaidingai.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Protmušis yra intelektualus komandinis žaidimas. Skirtingai nuo protų viktorinų, kur atsakymai rašomi ant lapelių ir gali ramiai mąstyti, “Protmušyje” daug lemia žaibiškas mąstymas bei suvokimas, ar klausimas lengvas, ar sunkus. Kartu tai šiek tiek nenuspėjama, nes komanda, kuri galbūt niekada nelaimėtų tradicinėje barų viktorinoje, čia galėjo bet kada “iššauti”. Juk klausimų mače – tik 10-15. Vis tik sėkmė paprastai šypsodavosi protingiausiems, todėl elitinės komandos, nors reguliariame sezone ir patirdavo nesėkmių, į atkrentamąsias varžybas paprastai patekdavo. Kartu “Protmušis” turejo savo aurą, savo bendruomenę, todėl tai buvo daugiau nei vien tik žaidimas.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Šis žaidimas skyrėsi nuo kitų vien jau tuo, kad vienu metu žaisdavo tik dvi arba trys komandos, o visi kiti tą kovą stebėdavo. Būdavo daug daugiau įtampos, tiek žaidėjams, tiek stebėtojams, turintiems savo favoritus. Per vakarą įvykdavo trys arba keturi mačai, o juos stebėdavo pilna auditorija žmonių, kurie taip pat būdavo įtraukiami į žaidimą, kai nei vienai komandai nepavykdavo atsakyti į užduotą klausimą. [Komandas “pataisę” žiūrovai galėdavo gauti prizus, rungtyniauti dėl daugiausiai klausimų atsakiusio žiūrovo titulo, kuris būdavo apdovanojamas finalinio ketverto mačų metu – red. past.].
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Išskirtinis “Protmušio” bruožas yra ir klausimų pobūdis: jiems atsakyti reikia ne tik erudicijos, bet ir sugebėjimo iš faktų daryti išvadas bei išmąstyti atsakymą. Klausimai, kuriems atsakyti reikia tik žinių, “Protmušyje” yra nepageidaujami.
Kaip gimė “Protmušis”? Kas ir kaip sugalvojo jo taisykles?
Albertas Janulevičius (antras iš kairės) ir Rimvydas Šinkūnas (trečias iš kairės) su savo komanda prie Protmušio stalo
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Šiandien visi žino, kad lietuviai be galo mėgsta atsakinėti į klausimus (esame pirmi pasaulyje pagal Pasaulio viktorinos čempionate dalyvaujančiųjų procentą, tikriausiai pirmi ir pagal viktorinų žaidėjų skaičių tūkstančiui gyventojų). O prieš 20 metų to dar niekas negalėjo pasakyti, bet ir mums tikrai buvo noras dalyvauti. Tuo laiku kaip tik nevyko TV žaidimai, todėl susirinkus grupelei mėgėjų, bei visokeriopai remiant VU Gamtos mokslų fakulteto dėstytojui Kastyčiui Beitui, buvo sugalvotos taisyklės, kurias, tikėtina, šiek tiek įkvėpė “Kas? Kur? Kada?” (bent jau padiktavo pageidaujamą klausimų stilių). Prieš tai daugelis pirmųjų organizatorių žaidė lietuvišką vaidmenų žaidimą “Kariai ir magai”, todėl tai savotiškas išėjimas į plačiąsias mases.
Ilgametis Protmušio teisėjas Kastytis Beitas (teisėjavo 2003-2011 m.) įdėmiai klausosi komandos atsakymo. Jis, beje, buvo tapęs ir pirmuoju Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos čempionu. Mirė 2015 m.
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Jeigu konkrečiau, tai rengti “Protmušį” sugalvojome aš ir Sergejus Butovas (šiuo metu dirbantis Vokietijoje) 1997 metais, būdami VU Gamtos Mokslų Fakulteto studentais. Intencija buvo labai paprasta – pasidaryti sau pramogą. Iš pradžių dalyvavo nedaug žmonių, gal kokios 3-4 komandos, visi buvo GMF studentai. Laikui bėgant žaidimas tapo plačiau žinomas GMF. Tarp pirmųjų dalyvių buvo Audrius Aliukonis, Kastytis Beitas. Po to kurį laiką žaidimas nevyko. Jis buvo atgaivintas, berods, 2001 m. Audriaus Aliukonio, o pastoviu žaidimo teisėju tapo Kastytis Beitas. Laikui bėgant, žaidimas tapo plačiai žinomas visame VU, paskui atsirado žaidėjų iš kitų aukštųjų mokyklų ir nebe studentų. Bendras žaidimo principas buvo panašus į Rusijoje populiarų “Brainringą“. Kadangi per visus tuos metus “Protmušį” žaidė nemažai žmonių, tai šis pavadinimas, kurį sugalvojome mes su Sergejumi Butovu, tikriausiai dėl mūsų žaidimo išplito visoje Lietuvoje, ir dabar dažnai bet kokią viktoriną vadina žmonės vadina “Protmušiu”, nors šiuo metu tai yra mūsų registruotas prekės ženklas.
2007 m. “Lietuvos ryto” priedo “Laikinoji sostinė” straipsnis apie Protmušį Kaune. Kaip vienintelis netelevizinis proto žaidimas Protmušis sulaukdavo daug entuziastų, kurie, gavę iš organizatorių know-how, klausimų ir įrangos, organizuodavo mačus savo mieste, mokykloje ar viešų renginių renginių metu.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Tarp tų šimtų žmonių, kurie prie “Protmušio” prisijungė vėliau, nei jis prasidėjo, buvau ir aš. Apie tai, jog GMF’e vyksta kažkas tokio kaip “Protmušis”, sužinojau dar prieš pradėdama studijuoti, ieškodama kažkokios informacijos apie fakultetą, o po to, jau prasidėjus studijoms, pamačiau skelbimus apie naujo sezono pradžią, tad surinkau komandą ir užsiregistravau, nes atrodė, kad tai žaidimas kaip tik man, tik įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į mokykloje vykusias viktorinas, tačiau tai buvau daug įdomiau ir geriau, kaip atėjau taip ir likau penkiems metams 🙂 . Tiek žaidžiau, tiek prisidėjau prie organizavimo. Pirmoji pažintis buvo 2008 metų rudenį, o vadove tapau, jei neklystu, po trejų metų.
Kaip “Protmušio” taisyklės ilgainiui keitėsi, evoliucionavo? Kodėl?
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Taisyklės keitėsi pirmiausia dėl geresnių techninių galimybių. Pradžioje atsakydamos komandos kėlė rankas, bet vienų rankos kyla greitai, kitų lėtai, todėl paskui komanda, norinti atsakinėti, turėjo uždegti ant stalo stovinčią lempą. Po kurio laiko pasidarėme ir suprogramavome pirmuosius mygtukus, kas leido padidinti žaidžiančių komandų skaičių iki 3 (vietoj 2). Vėliau tobulinta programinė įranga. Tarkime, startinis signalas, tik kuriam pasibaigus galėjai spausti mygtuką, padarytas kintamo ilgio: taip buvo didesnė įtampa.
Protmušio oficialus pristatymas 2006 m. Europos viktorinos čempionate Paryžiuje. Susidomėję renginio, Tarptautinės viktorinos asociacijos vadovai pakvietė surengti jo tarptautinę demonstraciją.
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Šiuos pokyčius diktavo ir aplinka. Pirmuosius metus žaidimas vyko labai neoficialioje aplinkoje. Vėliau “Protmušis” tapo plačiai žinomas, rimtas reikalas, tikras “proto sportas”. Tada jau, aišku, stalinių lempų nepakako, nes, jei pasitaikydavo lengvesnis klausimas, dažnai kildavo ginčų, kas lempą uždegdavo pirmas. Laimei, Protmušiui pakako savanorių, skyrusių savo laiką jo tobulinimui [žaidimas visais sezonais buvo nemokamas – red. past.]. Mygtukus susilitavome patys, o elektroninę schemą mums padėjo sudaryti VU GMF darbuotojas Algis Daktariūnas. Pirmąją programą žaidimui parašė Šarūnas Vaitekonis. Nuo to laiko Protmušis atrodė gana profesionaliai. Tačiau tai – išorė. Tuo tarpu esminės “Protmušio” taisyklės nelabai keitėsi, kadangi jos gana paprastos.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Kažką keisti ar tobulinti, manau, visi kartu bandėme ir toliau, kildavo įvairių diskusijų “Protmušio” bendruomenei susirinkus po mačų gretimoje kavinėje 😀 . Visada stengdavomės kurti kuo geresnius klausimus, pritraukti komandas, pasirūpinti, kad dalyviams netrūktų įvairių prizų.
Kas galvodavo klausimus “Protmušiui”? Kokie jie turėdavo būti, palyginus su dabartinių lietuviškų TV žaidimų ar “gyvų” Proto žaidimų klausimais?
Protmušio klausimas. Kadangi jie atsakinėti žodžiu, o teisingumą iš karto vertindavo teisėjas, dažnai pasitaikydavo klausimų, į kuriuos reikėdavo atsakyti ne vienu ir ne keliais žodžiais (pvz. paaiškinti “Kodėl?”). Šis klausimas išrinktas geriausiuoju sezone.
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Klausimus galėdavo galvoti visi, kas tik nori. Skatindavome klausimų galvojimą prizais, geriausio klausimo rinkimais ir pan. Klausimai turėjo būti įdomūs, atskleisti įdomių netikėtų faktų.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Daugiausia ir geriausius klausimus sugalvoję žmonės visada buvo pagerbiami ir apdovanojami finalo metu kartu su čempionais. Tačiau, kadangi gerų klausimų neretai trūkdavo, tai buvo net įvestas savotiškas mokestis, kur komanda už kiekvieną savo narį turėdavo sugalvoti po klausimą. Klausimai turėdavo būti išmąstomi. Dalies didžiųjų barų žaidimų klausimai yra gana panašūs, tik kad viskas vyko 10 m. atgal.
“Protmušis” vykdavo Vilniaus universitete, vėliau pritraukė ir kitų universitetų studentų, dėstytojų bei “žmonių iš šalies”. Jį mėgdavo protingiausi, veikliausi akademiniame pasaulyje žmonės. Galbūt žinote, ar kokie nors “Protmušio” “alumnai” tapo garsūs, nemažai pasiekė gyvenime?
Atsakymas į aukščiau parodytą klausimą. Protmušio klausimai būdavo išmąstomi, bet neretai reikalaudavo rimtesnių žinių, nei šiandienos “Didžiosios lygos”. Pavyzdžiui, idant atsakytum į šį klausimą, reikėjo bent apytikriai žinoti, jog seniau už nusikaltimus būdavo baudžiami ir savo veiksmų nesuvokiantys žmonės ar padarai. Be to, renkantis vieną iš keleto daugmaž tinkamų variantų praversdavo ir intuicija, o tokia rizika džiugindavo žiūrovus.
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Na, mes dar nesame tokie seni, kad “nemažai pasiektume gyvenime” 🙂 Bet pvz. Sergejus Butovas sėkmingai dirba mokslininko darbą užsienyje. Mindaugas Survila, kaip režisierius, pelnė Sidabrinę gervę už filmą “Stebuklų laukas”. Ir taip daug kitų žmonių, visų nesuminėsi.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Tikrai daugelis buvusių žaidėjų yra nemažai pasiekę, pvz. aplinkos viceministras Mindaugas Gudas. Komentuojant politikos naujienas dažnai galima išgirsti Liutaurą Gudžinską, kaip keliautoją pamatyti Augustiną Žemaitį bei daugelį kitų nemažiau įdomių žmonių. Be to, daugybės šiandieninių proto žaidimų nugalėtojų komandose rasi “Protmušio” alumnus. Tarp jų ir kelios dešimtys mokslo daktarų, keli docentai.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Mano laikais dalyvavo TV laidų vedėjas ir komikas Paulius Ambrazevičius, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, žurnalistas Antanas Manstavičius. Jie dalyvavo jau nebe kaip studentai, tuo metu Protmušis jau buvo svarbus visuotinis proto žaidimas. Dar galiu paminėti Šarūną Dirmeikį, visokių protų kovų žaidėjams jis tikrai pukiai žinomas [Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos čempionas 5 kartus iš eilės – red. past.]
Kiek laiko jūs aktyviai prisidėjote prie “Protmušio” organizavimo, jam vadovavote? Kiek laiko žaidėte “Protmušį”?
Vienos tituluočiausių Protmušio komandų BP oficiali statistika. Kaip ir krepšinio ar futbolo lygose, ‘Protmušyje’ buvo viešai internete skelbiamos komandų sudėtys ir jų pokyčiai, išsaugomi visų laikų dvikovų rezultatai, paskaičiuojami statistiniai rodikliai, o oficialiame tinklapyje skelbiami straipsniai apie kiekvieną įvykusį mačą, jų nuotraukos.
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Aš vadovavau Protmušiui 1997-1998 m. Vėliau, kaip minėjau, Protmušį atkūrė Audrius Aliukonis, o aš tik žaidžiau. Tuo metu Audrius buvo žmogus-orkestras: jis ir organizavo, galvojo klausimus, vedė, kitaip tariant, darė viską vienas. Po kurio laiko, jis šiek tiek atsitraukė nuo organizavimo, nes, vis dėlto, vienam žmogui to buvo iš tiesų per daug. Manau, kad jam vadovaujant Protmušis iš tiesų išplito VU, atsirado komandų iš kitų aukštųjų mokyklų. Tada aš vėl grįžau prie vadovavimo. Pagalvojau, kad reikia pasidalinti darbus: “Protmušis” tapo tam tikra organizacija iš 6-10 žmonių. Vieni galvojo klausimus, kiti ieškojo remėjų ir t.t.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Prie Protmušio organizavimo prisidėjau nuo 2003 m. iki 2007 m. Pats žaidžiau daugiau negu 10 sezonų [“Protmušio” sezonas trukdavo pusmetį – red. past.].
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Kaip ir minėjau, 2008 m. pirmą kartą atėjau į “Protmušį”, o užsilikau iki 2013 metų.
Kokie darbai ir dalykai buvo įdomiausi organizuojant “Protmušį”?
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Įdomiausias, sunkiausias, ir pats svarbiausias darbas yra sugalvoti gerą klausimą. Visa kita yra detalės 🙂 .
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Vienas įdomiausių išmėginimų buvo suorganizuoti ir motyvuoti organizatorių komandą. Juk darbo buvo nemažai, o viską darėme savanoriškais pagrindais, neretai už savas lėšas. Bet viską atpirkdavo sezono pabaiga ir tas geras jausmas, kad tai pavyko padaryti.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Dar ir kol nebuvau vadove, “Protmušis” davė daugybę įvairiausių patirčių. Teko ir vesti žaidimus, ir ieškoti rėmėjų, surinkti ir išdalinti prizus, dėlioti klausimus žaidimams 🙂 .
“Protmušis” nuo 2014 m. nebevyksta. Kaip manote, kas nulėmė jo pabaigą?
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Man sunku pasakyti, nes jau senokai aktyviai nedalyvauju organizacijoje. Galbūt pritrūko entuziazmo? Galbūt dėl to, kad atsirado daug žaidimų-konkurentų baruose? Nežinau.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Viskas turi pabaigą, todėl nieko keista, kad, metams bėgant, entuziazmas nuslopo, organizatorių nuomonės dėl tolimesnės veiklos strategijos išsiskyrė. Mane visada žavėjo, kad “Protmušyje” organizatoriai gana dažnai keitėsi (visgi, dauguma buvo studentai), bet patį žaidimą ir tradicijas pavyko taip ilgai išlaikyti.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Manau, kad “Protmušis” nutrūko tiek dėl tam tikrų skirtumų, kaip vieni ar kiti organizatoriai įsivaizdavo koks jis turi būti, tiek todėl, kad kai kurie organizatoriai pasitraukė iš žaidimo kūrimo, tad nebeliko pakankamai žmonių, kurie galėtų pasirūpinti, kad būtų auditorija žaidimams, vedėjas, žmogus atrenkantis klausimus, dėliojantis kovas, žmogus, besirūpinantis rėmėjų paieška ir t.t.
Šiuo metu Lietuvoje nėra proto žaidimų, panašių į “Protmušį”. Visuose proto žaidimuose vienu metu žaidžia daug komandų, atsakymus rašo ant lapelių. Ar “Protmušio” formatas paseno, ar dar galimas jo atgimimas?
Aštuntojo Protmušio sezono (2006 m. ruduo) pusfinalis, stebimas ~60 žiūrovų. Tuo metu Protmušį jau žaidė įvairių universitetų studentai ir baigusieji
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Protmušis nepaseno, yra įdomus, jo atgimimas galimas. Kadangi mes visada buvome nekomercinis renginys, daug kas rėmėsi organizatorių entuziazmu. Kai tokių žmonių vėl atsiras – bus ir Protmušis.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Net neabejoju, kad “Protmušis” galėtų vykti ir toliau, jo formatas tikrai išsiskirtų, pritrauktų žmones, kuriems reikia daugiau adrenalino, nes pergalę lemtų ne tik ką žinai ar gali išmąstyti, bet ir kaip greit gali tą padaryti. O kartu tai pramoga ir tiems, kurie neturi komandos, tačiau vis tiek gali stebėti ir dalyvauti kaip žaidėjai iš salės.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Aš manau, kad kaip komercinis renginys “Protmušis” neturėtų pasisekimo. Bet nedidelėje bendraminčių grupelėje, kur norima smagiai ir su adrenalino užtaisu praleisti vakarą “Protmušis” būtų pats tas. “Protų kovose su Robertu Petrausku” lyderiaujančios komandos išlieka visada tos pačios, visos komandos daugmaž žino savo lygį, tuo tarpu žaidžiant pagal “Protmušio” taisykles, tokį stabilų rezultatą palaikyti sunkiau.
Ko iš to, ką turėjo “Protmušis”, jums labiausiai trūksta šiuolaikiniuose proto žaidimuose?
Komanda džiaugiasi teisingai atsakytu klausimu viename paskutiniųjų Protmušio sezonų (2013 m.) Veda Giedrė Užkurėlytė (dešinėje)
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: “Protmušis” turėjo savo bendruomenę, savo tradicijas, komandų ir kiekvienos kovos aprašymus. Organizatoriai visada skatindavo, o komandos dažnai nustebindavo savo prisistatymais, vaizdo filmukais, dovanomis varžovams ir kitomis galbūt ne itin reikšmingomis smulkmenomis, kurios ir kurdavo šventinę aurą. Tiesa, į pabaigą daugumos šių dalykų buvo atsisakyta, buvo susikoncentruota į tiesiog klausimų atsakinėjimą, kaip ir dabartiniuose barų žaidimuose.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Šiuo metu vykstančiuose žaidimuose gal ir nieko netrūksta, nes tai tiesiog kitas formatas. Žinoma, “Protmušis”, kaip minėjau, turėjo daugiau adrenalino, daugiau veiksmo, dalyviai ir organizatoriai kartu leisdavo vakarus po žaidimų, bendraudami, aptardami kovas, galimus sezono laimėtojus ir panašiai 🙂 .
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Dauguma žaidimų dabar yra “Pub quiz” [baro viktorinos – red. past.] tipo, kur tiesiog reikia žinoti įvairius, dažniausiai gana nuobodžius faktus. Tokie žaidimai man nėra labai įdomūs.
Ką veikėte gyvenime tais laikais, kai vyko “Protmušis”, ką veikiate dabar? Ar žaidžiate kokius proto žaidimus?
Pereinamoji Protmušio čempionų “taurė”
ALBERTAS JANULEVIČIUS: Kai vyko “Protmušis”, buvau studentas ir doktorantas. Dabar dirbu mokslinį darbą. Kartais dalyvauju Pub Quiz tipo žaidimuose, bet jie nė iš tolo neprilygsta senajam “Protmušiui”.
RIMVYDAS ŠINKŪNAS: Dabar nesu pastovus protų žaidimų dalyvis, bet atsiradus progai visada sudalyvauju. Ilgiau ir reguliariau žaidžiau Petrausko “Protų kovas” ir “Auksinį protą“. Dabar dalyvauju kaimynų organizuojamoje Jonažolių kaimo viktorinoje, ir neseniai su savo įstaigos komanda laimėjome aplinkosauginių komandų surengtą protų žaidimą. Norėčiau pastebėti, kad daugelis vienkartinių ar kasmet organizuojamų proto žaidimų yra tikrai aukšto lygio.
GIEDRĖ UŽKURĖLYTĖ: Pastaruoju metu nelabai dalyvavau kituose žaidimuose, paskutinis buvo “Auksinis protas“.
Dėkojame už atsakymus!
Pabaigai kviečiame pažiūrėti vieną daugelio “Protmušio” pristatomųjų filmų, skirtų sudominti žaidimu naujus dalyvius
