Protų…

Į Vilniaus proto žaidimų sceną su trenksmu įsiveržė “Smegenų kovos“. Kiekvieną savaitę jose jau dalyvauja per 100 komandų, kurias čia pritraukia ir kitokie nei didžiosiose lygose klausimai, ir laisvesnė atmosfera, ir tai, kad žaidimai kol kas – nemokami, tačiau prizų vis tiek gausu.

Apie “Smegenų kovų” pradžią, sėkmingą dabartį ir planuojamą ateitį kalbamės su lygos įkūrėju ir siela Andriumi Smirnovu (26).

---

Kaip ir kada gimė mintis rengti „Smegenų kovas“?

Pirmos mūsų organizuojamos “Smegenų kovos: įvyko prieš pusketvirtų metų, 2013 m. balandžio 23 d., Panoramos “Charlie pizza” restorane. Puikiai pamenu tą pirmąjį renginį, nemažai strioko buvo, bet viskas praėjo gana sėkmingai. Tam tikri dalykai, kaip pvz. vizualinis pateikimas, klausimų šrifto dydis, kurie tuo metu atrodė tinkami, dabar kelia šypseną.

Mintis rengti “Smegenų kovas” kilo draugui (Dainius Jonaitis – red. past.), kuris tuo metu gana dažnai dalyvaudavo viktorinose. Jis buvo atsakingas už klausimų turinį, aš – už renginio vedimą. Vėliau prie turinio ruošimo prisidėjau ir aš.

Iš pradžių dar reikėjo vietą susirast ir žmones pritraukti. Bet viskas nėra taip sudėtinga, kai yra noro ir tiesiog imiesi veiksmų. Vietos radimui užteko išsiųsti tris el. laiškus, o į pirmąsias Smegenų kovas atvyko 9 komandos, iš kurių 7 buvo mūsų draugų ir pažįstamų. Beje, tarp jų buvo ir kolega Aivaras Senda: nuo 2-ojo sezono “Smegenų kovas” organizuojame dviese su juo.

Kodėl nutrūko ryšiai su pirmuoju partneriu?

Nesutapo mūsų tikslai ir lūkesčiai, tad po pirmo sezono mūsų keliai išsiskyrė, aš darbus tęsiau, jis pasitraukė. Smagu, kad kartais sudalyvauja “Smegenų kovose” ir dabar.

Kokie jūsų lūkesčiai buvo tada?

Tuometinio kolegos tikslai ir lūkesčiai buvo didesni nei maniškiai. Buvo minčių “Smegenų kovas” rengti visoje Lietuvoje skirtinguose miestuose taip, kaip tą tuo metu darė “Protų kovos” su Robertu Petrausku, t.y. tam tikrą savaitės dieną naudojant tą patį turinį ir samdant skirtingus vedėjus. Greičiausiai būtume pasirinkę antradienį (tuo metu antradieniais “Auksinis protas” dar nevyko – red. past.).

Dar 2013 m. vasarą pavyko suderinti dėl galimų renginių vietų ne tik Vilniuje, tačiau ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje. Atrodo, buvo jau visai nemažai padaryta, tačiau toli gražu ne… Man tuo metu norėjosi labiau apšilti padus Vilniuje, plius – kaip ir minėjau, aš į tai žiūrėjau daugiau kaip į hobį. Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, manau, dar tam nebuvom pakankamai pribrendę ir nesigailiu, kad šios galimybės plėstis visgi buvo atsisakyta.

Dabar „Smegenų kovos“ tikriausiai jau seniai nebėra tik hobis. Kada tai tapo pagrindiniu jūsų užsiėmimu?

Nuo 3-iojo sezono, kai mūsų organizuojamos “Smegenų kovos” pradėjo plėstis, tai pradėjo atimti išties nemažai laiko. Tiesa, aš dar nuo mokyklos laikų užsiimu programiniu kompiuterių tvarkymu ir videomontažo darbais, kurių neapleidžiu iki šiol. Aivaras Senda šiuo metu užsiima tik “Smegenų kovomis”.

„Smegenų kovos“ – viena naujausių viktorinų lygų ir paskutinė, sulaukusi tokio populiarumo (neskaičiuojant televizijos išpopuliarinto „Auksinio proto“). Kai įkūrėte „Smegenų kovas“ jau galėjo atrodyti, kad rinka Vilniuje pilnai užimta, kad išpopuliarinti naują lygą neįmanoma. Bet jums pavyko. Kaip?

Kai pradėjome, negalvojau, kad viskas taip išaugs. Prieš pradėdamas, kažkokių ilgalaikių plėtros tikslų užsibrėžęs nebuvau. Į visą šią veiklą žiūrėjau kaip į hobį. Viskas gavosi natūraliai. Dabar kartais sunku patikėti, kad Vilniuje pagal komandų skaičių pralenkėme “Protų kovas” su Robertu Petrausku, kurie, kai pradėjome atrodė nepasiekiami [praeitą savaitę “Protų kovose su Robertu Petrausku” Vilniuje žaidė 86 komandos, o “Smegenų kovose” – 111, red. past.].

Kaip pavyko? Svarbeuse kaška dariti. 🙂 Juokauju… bet tame yra tiesos. Visgi banalūs atsakymai dažnai yra teisingiausi – reikia norėti, tikėti ir daryti. Svarbiausia – entuziazmas. Nemažai prie to prisidėjo ir restoranų tinklą valdanti įmonė [“Amber food” – red. past.], su kuria bendradarbiaujame nuo pat pradžių iki šiol. Taip pat tai, kad dalyviams renginiai yra nemokami, plius – dar ir geriausias tris komandas apdovanojame. Bandėm sukurti tokias sąlygas, kad patiems norėtųsi dalyvauti savo organizuojamuose žaidimuose. Per visą egzistavimo laiką augome adekvačiai, naujos žaidimo vietos atsirasdavo tuo metu, kai komandos nebetilpdavo esamose.

Reikia paminėti, kad pats “Smegenų kovų” pavadinimas atsirado anksčiau, nei mūsų lyga. Taip vadintos visos “Vičiūnų” tinklo restoranuose įvairių organizatorių rengtos viktorinos. “Smegenų kovas” organizuodavo ir “Protai.lt” kolektyvas, iš kurių perėmėme dvi žaidimo vietas. Teko ne kartą bendrauti su jų vedėju Andriumi Piesliku. Smagu, kad požiūris daugiau kolegiškas ir nėra žiūrima kaip į konkurentus.

Ar toks požiūris liko ir po to, kai perėmėte žaidimo vietas?

Taip. Kai perėmėme, Andrius draugiškai atsakė į tam tikrus techninius klausimus, akcentavo tam tikras problemas, su kuriomis galim susidurti. Ačiū jam už sutaupytą laiką. Kiek žinau, “Protai” patys nusprendė mažinti viktorinų kiekį, nes užsiima ne tik jomis. Vėliau gavome pasiūlymą tęsti ten, kur vykdavo.

Ar šiuo metu vieninteliai rengiate “Smegenų kovas”?

Vilniuje “Carskoje selo” restorane vyksta viktorina rusų k. Kaip ir “Smegenų kovomis” vadina. Organizatorius kartais atvyksta pas mus pažaist į Domus Pro. 🙂 Taip pat nežinau tiksliai, ar dar vyksta (lyg ir taip), bet po “Smegenų kovų” pavadinimu žaidimai vykdavo Alytuje ir Klaipėdoje (Studlende). Tačiau tai iš tikro kitos lygos: registracijos adresai, turnyrinė sistema, klausimai skiriasi. [Alytuje “Smegenų kovomis” yra vadinamas “Charlie Pizza” vykstantis “Ko nežino Kazys?” divizionas – red. past.]

Turbūt ne viskas, ką darėte, sulaukė sėkmės… Kokios buvo jūsų klaidos?

Na, nežinau, kiek tai buvo neefektyvu, tačiau su kolega, prieš pradedant organizuoti “Smegenų kovas” Domus Pro “Charlie pizza” restorane, ant Perkūnkiemyje esančių namų laiptinių skelbimų lentų klijavome reklaminius plakatus. Vis paklausdavau naujų komandų, iš kur jie apie mus sužinojo, tačiau dar niekas nepaminėjo šių plakatų. Dabar tai kelia šypseną. Visgi geriau šiais laikais rinkodarai energiją skirti socialiniams tinklams, kurie dažniausiai ir minimi, kai paklausiu to paties klausimo, slapčia tikėdamasis, kad kas nors paminės plakatus. 🙂

Kaip manote, ar dar ir dabar įmanoma įkurti naują viktorinų lygą Lietuvoje? Galbūt turite minčių, kokių viktorinų trūksta?

Manau, kad įmanoma, tačiau tą padaryti išties labai sunku. Tam reikia daug energijos ir tam tikrų savybių komplekso. Anksčiau, mano galva, trūko kino viktorinų, kurios gan paklausios, nes kiną mėgsta beveik visi, tačiau šiemet tą puikiai suuodę kino entuziastai tokių rengia net keturias. Kolega turbūt pridurtų, kad trūksta kokybiškos “Formulė-1” viktorinos.

Kiek „Smegenų kovų“ komandų susibūrė specialiai šiam renginiui, o kiek perėjo iš kitų viktorinų?

Tikslių skaičių nežinau, tačiau, manau, kad didžioji dalis susibūrė specialiai šiam renginiui. Nemažai komandų dalyvauja pas mus nuo pirmųjų sezonų. Kai kurios žaidžia kiekvieną dieną, tai kartais tenka matyti tuos pačius veidus tris dienas iš eilės. Per tam tikrą laiką susidraugaujame. Stengiamės palaikyti šiltą atmosferą.

Aišku, yra ir perėjusių. Kiek teko bendrauti ir išsiaiškinti, dažniausiai dėl to, kad kitose viktorinose sunkiau. Priežasčių būna įvairių – kartais tai lemia patogesnė žaidimo vieta, o kartais komandos tiesiog nori išbandyti kažką naujo.

Minėjote, kad organizuojate viktorinas dviese su Aivaru Senda. Kaip esate pasidalinę darbus, ar paprasta susitarti?

Kaip dažnai sakau, darome viską – nuo turinio ruošimo iki kėdučių nešiojimo renginio metu. Turinio ruošimo bei komunikacijos su komandomis atžvilgiu abiejų indėlis yra gana panašus. Visada pasibandome vienas kito paruoštus turus, ieškome klaidų, tikriname šaltinius. Esame pasiskirstę mažesnius darbus. Kolega atrinkinėja dalyvių atsiųstus klausimus, tuo tarpu aš – rezervuoju staliukus komandoms. Kartais nuomonės išsiskiria, tačiau pavyksta rasti kompromisą.

Dauguma tokio dydžio viktorinų lygų stengiasi organizuoti savo viktorinas įvairiose vietose vienu metu, kad galėtų naudoti tuos pačius klausimus. Tačiau jūs rengiate trim skirtingom dienom (pirmadieniais-trečiadieniais), taigi, klausimų kūrimo krūvis – trigubas. Kodėl?

Apie tai dažnai susimąstau. Džiaugiamės, kad kol kas pavyksta ir nereikia samdyti papildomų vedėjų. Nežinia, kaip bus ateityje. Suprantame, kad dėl didelio klausimų kiekio kažkiek kenčia kokybė ir jei tą patį laiką skirtume 50 klausimų, rezultatas būtų geresnis.

O kodėl taip nenorite to daryti? Kitos lygos samdo papildomus vedėjus ir, atrodo, sėkmingai…

Išaugtų kaštai, taip pat būtų reikalingi papildomi techniniai resursai. Norėtųsi, kad žmogus būtų patikimas, emociškai tvirtas. Ateina vis protingaisiais telefonais apsiginklavusių dalyvių būrys padiskutuoti/pasiginčyti. Kai vedėjas taip pat yra ir turinio autorius, gerokai lengviau apsiginti, kontrargumentuoti. Plius, kaip ir minėjau, susitvarkome kol kas ir patys.

Beje, Smegenų kovų rengimas skirtingomis dienomis turi ir savų pliusų. Komandos turi galimybę pasirinkti patogesnę dieną, gali dalyvauti ne viename žaidime arba dalyvauti ir pas mus, ir kitose lygose…

Ar plėtra dar neišvargino, ar „Smegenų kovos“ netapo rutina? Sukurti 150 klausimų per savaitę nemenkas uždavinys…

Taip, čia sunkiausia dalis. Kad naktimis būtų galima daugiau pamiegoti, nuo šių metų rugsėjo mėnesio prie klausimų kūrimo prisideda dar vienas asmuo, kuris įneša savų spalvų ir taip paįvairina “Smegenų kovų” turinį.

Kokius klausimus laikote gerais? Ar turite tvarką, kiek kokių klausimų turi būti kiekviename 50 klausimų žaidime?

Yra tam tikra sistema ir metodika. Kuo įvairesni klausimai, tuo geriau.

Dėl klausimų sudėtingumo, kurį laiką naudojom 3:4:3 principą – 3 lengvi, 4 vidutiniai, 3 sunkūs. Tokiu būdu geriau pasiskirsto komandų rezultatai. Aišku, būna, kad prašauni, nes tai, kas tau atrodo lengva, kitam gali būti sunku ir atvirkščiai. Su laiku pajausti vis lengviau.

Geras klausimas yra tas, kurio atsakymą galima išmąstyti. Atsakymas turėtų būti žinomas išsilavinusiam žmogui. Kai yra tiek daug galimų formų, klausimų kūrimas yra įdomus procesas. Svarbiausia įjungti vaizduotę. Kartais idėjų prisigaudai tiesiog išėjęs pasivaikščioti, bendraudamas arba važiuodamas troleibusu. Ypatingai daug idėjų gimsta kelionių metu. Smagu, kai pavyksta sukurti kažką tokio, kas priverčia dalyvius sukti krumpliaračius smegeninėse ir pasitelkti loginį, asociatyvų bei analitinį mąstymą. Šituo atžvilgiu nuo didžiųjų lygų mes atsiliekam, tačiau labai stengiamės.

Tuomet jūsų siekiamybė – tokie klausimai, kaip didžiųjų lygų? Tačiau jose atsakymai dažniausiai nėra žinomi net ir labai išsilavinusiam žmogui, ir, kaip ankstesniame Protu.lt interviu apgailestavo Robertas Petrauskas, tie klausimai pavirto šaradomis/rebusais, kuriuos įmanoma tik išmąstyti, ir tai dažniausiai, nepriklausomai nuo klausimų temos, padaro tos pačios “sistemą įvaldžiusios” komandos. Ar su tuo nesutinkate?

Na, reikia pasistengti jų tokiais nepaversti. Sutinku, kad išmąstymas turi eiti kartu su žiniomis ir kad futbolo ture Nerijus Kesminas turi turėti pranašumą prieš žmogų, nežiūrintį futbolo.

Siekiamybė – balansas; tam tikras kiekis klausimų išmąstymui, keletas linksmesnių žinių patikrinimui ir t.t. O balansą reguliuoja dalyviai, jų reakcijos. Stengiuosi paklausti dalyvių, kurie klausimai patiko, kurie ne. Išryškėja tam tikros tendencijos.

Kokios tos tendencijos? Ką “Smegenų kovų” klausimuose pakeitėte dėl žaidėjų reakcijų?

Kai kokia nors komanda pasakydavo “geras turas”, atkreipdavau dėmesį į klausimus. Dažnai tai reikšdavo ne kažkokius ypatingesnius klausimus, o tai, kad komandai jis tiesiog buvo sėkmingesnis.

Tie turai, kurie sulaukdavo daugiau komplimentų, dažnai buvo labiau provokuojantys emociškai. Komandos lyg ir žinodavo atsakymus, tačiau nebuvo iki galo jais užtikrintos. Dalyviams patinka gyvenimiški klausimai, kurie vienaip ar kitaip būtų susiję su jais pačiais. Pvz. Kodėl kraujas dažniausiai imamas iš bevardžio piršto?

Taip pat simpatijų sulaukia ir tie klausimai, kurie užsukti sudėtingai, o atsakymas labai paprastas. Kaip pavyzdys tinka legendinis klausimas – “Ką reikia padaryti, kad margarinas būtų sviestas?” (sviesti). Mėgsta komandos asociatyvaus mąstymo reikalaujančius klausimus. Nemažas pasitenkinimo jausmas aplanko, kai lemputė galvoje užsidega. Simpatiški ir linksmi klausimai, kaip šis: “<...> Atvažiavo į kurortą lokys, vilkas, zuikis ir X su žmona. Kas yra X?” (asilas)

Klausimai, kuriuose pateikti kokie nors įdomūs, stebinantys faktai, taip pat labai patrauklūs. Beveik nebeliko klausimų su atsakymo variantais; pakoregavome garso turą, daugiau skirtingų žanrų, laikmečių. Stengiamės vengti su teminio turo tema susijusių klausimų kituos turuose, taip pat – klausimų su pertekline informacija. Nors vis dar būna, kad palieki edukaciniais tikslais.

Geras klausimas taip pat gali būti ir toks, kuris pralinksmina ir priverčia nuoširdžiai nusišypsoti, nors ir užuominų jame mažiau. Visgi, pirmiausia, “Smegenų kovos” – pramoga. Visada vesdamas renginius priduriu: “Smegenų kovos nėra tik klausimai ir atsakymai, nepamirštam pasidžiaugti ir vieni kitais”. Manau, kad pas mus ir auditorija skirasi nuo trijų didžiųjų viktorinų lygų.

Ar pats dalyvaujate kitose viktorinose, bendradarbiaujate su jų organizatoriais?

Anksčiau labai daug kur dalyvaudavau, dabar, kai laiko mažiau, retkarčiais tik.

Būdavo, kad per savaitę 3-6 skirtingose viktorinose pavykdavo sudalyvauti. Taip kurį laiką. Iš pradžių labai patiko, po to nusibodo. Galima būtų perfrazuoti frazę “kas per daug, tas nesveika” į “kai per daug, ne taip skanu”. Lai liaudies išmintis nesupyksta. 🙂 Pastaruoju metu, nueinu tik į kino viktorinas.

Yra keletas organizatorių su kuriais palaikome ryšį. Šiaip, manau, gan gerai čia visi vieni kitus pažįsta. Tarp kitko, labai smagu porą metų iš eilės prisidėti prie Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etapo Vilniuje organizavimo.

Kaip gerai pastebite, “Smegenų kovos” – ne tik klausimai. Kokie įvykiai per visą „Smegenų kovų“ istoriją jus labiausiai nustebino, prajuokino? Kokie pasirodė nemaloniausi?

Daug įvairių atvejų. Vienas įdomesnių, kai vaikinas bandė pirkti klausimų atsakymus tam, kad padarytų įspūdį merginai. Labai įsimintinas buvo 4-ojo sezono finalas, kurio metu laimėjusios komandos kapitonas kažkur dingo. Teko ieškoti. Daugiau detalių atskleisti turbūt nebūtų taktiška.

Dažnai pralinksmina komandų bandymai atsakyti, kai jų galvoje tuo metu beždžionėlė tranko lėkštes. Bet per dantį labai netraukiu. Padėkoju kartas nuo karto už vitaminą C. Vis nustebina komandų pavadinimų originalumas. Pvz.: “Neperskaitau pavadinimo”, “B-BASS”, “Grzegorz Brzęczyszczykiewicz”… Bando trolinti vedėją. 🙂 Buvo atvejis, kai į tą patį žaidimą atvyko trys skirtingos komandos su tais pačiais pavadinimais. “Kaimynai” vadinosi. Į atmintį įsirėžę neįtikėtini komandų šuoliai bei nuopuoliai. Kartais prieš paskutinį turą neužtenka net ir 6 taškų persvaros. Buvo žaidimas, kai 1 tšk. lėmė 13 pozicijų skirtumą. Nesmagu, kai paveda technika. Taip pat nemalonu, kai staiga pablogėja fizinė gerovė, pvz. paleidžia vidurius. 🙂 Aišku, retai taip nutinka, bet visko pasitaiko. Tenka suktis iš padėties.

„Smegenų kovos“ kiekvieną sezoną plečiasi. Šį sezoną kiekvieną savaitę vyksta po šešias viktorinas Vilniuje. Kiek dar planuojate plėstis? Galbūt priimsite į savo organizatorių tarpą naujų žmonių?

Daugiau plėstis kol kas neplanuojame. Kaip bus ateityje – nežinia. 🙂 . Dabartiniai lūkesčiai – išlaikyti tai, kas yra pasiekta, gerinant žaidimo kokybę. 🙂

Dėkoju už pokalbį. Galbūt pabaigai galėtumėte pasidalinti gerais savo sukurtais “Smegenų kovų” klausimais?

Prašau.