Regimantas Dima džiaugiasi įveiktais užsienio čempionais
Rašytojas ir tinklaraštininkas Regimantas Dima (VM) sparčiai kopia į Lietuvos viktorinininkų elitą. 2014 m. jis Pasaulio viktorinos čempionato Lietuvos etape užėmė 5 vietą, o 2015 m. tapo vicečempionu. Nuotaikigai kalbamės su juo apie jo pasiekimus ir susižavėjimą intelektiniais žaidimais.
Visų pirma, tiesiai šviesiai: kokią vietą jūsų gyvenime užima intelektiniai žaidimai? Pasaulio viktorinos čempionatas?
Na, man beprotiškai fantastiškai smagu būti antru Lietuvoje, o dar smagiau aplenkti Bangladešo, Armėnijos ar dar kokio Guamo viktorinos čempioną. Visada pasitikrinu, kurių šalių čempionus patvarkiau. Pasaulio viktorina tai vienas tų gyvenimo prieskonių, be kurių prėska gyventi. Viena bėda, tai kaip knygų rašymas, Lietuvoje taip pat savotiškas intelektinis žaidimas – iš to nepragyvensi, šeimos neišmaitinsi, bet vis tiek kažkoks motoriukas sukasi viduje ir zyzia pabandyk tą, pabandyk aną. Žmona seniai numojo ranka į mano hobius. Naudos jokios, vieni nuostoliai. Šėtono išmislas tie intelektiniai žaidimai. Atitraukia nuo šeimos židinio ir namų tvarkymo į svaigų kavinių, lentelių ir reitingų pasaulį.
Bet visada – būkime sau atviri ir prisiminkime paskutinį aplankytą striptizo klubą – tas blogis yra toks patrauklus. Aktoriai visada svajoja suvaidinti blogiukus – nes yra kur pasireikšti. Taip ir su intelektiniais žaidimais. Blogis – traukia. Ir neatsparius – įtraukia.
Žaidžiate ir komandinėse viktorinose, bet Pasaulio viktorinos čempionate sekasi daug geriau. Kodėl?
Viktorinose žaidžiu vienas. Tik greta sėdi dukra, bet ji man nepasakinėja ir nusirašyti neleidžia, nes ji labai rimta. O komandinėse žaidi su komanda ir kartais tai komandai kapitono nuomonė įkyri ir komanda įsisvajoja prakišti savo trigrašį. Mūsų komandoje, kai yra nuomonių įvairovė, demokratiškai balsuojama. Ir patys žinote kaip su ta demokratija būna: tai Viktorą, tai Rolandą išrenka….
O jei rimtai, viktorinose vyrauja žinojimo klausimai, o štai Roberto Petrausko kovose, kur mes kaunamės (komanda “T-Rex Vilniaus plovas” – red. past.), privinguriuota ir prinarpliota taip, kad su paprastu žinojimu ten neprasisuksi. O mūsų komanda viena iš vyriausių tose kovose, tai mes dėl savo senobynio žinių ir kitokio gyvenimiško bagažo tiesiog nespėjame su eikliojo XXI amžiaus bajeriais ir kazusais. Štai pavyzdys – visi žino “Sostų karus” ir žiūri juos net nekvėpuodami. O mes tokių dalykų net nematę. Iš šiandieninio diskurso mes iškritę šiek tiek, ar ne?
Savo tinklaraštyje dažnai dalinatės prisiminimais. Prisiminkite, kada ir kaip susidomėjote intelektiniais žaidimais, dalyvavote pirmąkart?
Pirmas galingas intelektinis žaidimas buvo dar sovietų laikais. Italų komunistų partija leido laikraštį “Unita” ir jį galėjai rasti vienintelį iš itališkų laikraščių Sovietų šalyje. O aš sugalvojau mokytis italų kalbos. Ir parašiau italų komunistams “Unita” redakcijoje laišką, kad aš “Lytuvys ztidentas nror mokauts itoluz klabaz”. Dvidešimtyje žodžių buvo 48 klaidos. O niekingi italų eurokomunistai atspausdino tą mano laiškutį, kviečiantį susirašinėti.
Humoro skyrelyje. Bet su adresu.
Laiškus iš Italijos paštininkai man nešė maišais. Taip pamėgau visokiausias intelektines veiklas.
Prieš 30 metų populiariausia buvo rusiška „Kas? Kur? Kada?“, prieš 20 ėmė klestėti tautiniai ir pirktiniai TV žaidimai, prieš 10 iškilo netelevizinės viktorinos. Kas iš kurio etapo jums brangiausia? Ko labiausiai gaila iš to, ko nebėra?
Ko gero labiau įstrigo rusiškoji “Kas? Kur? Kada?” . Tai buvo visiškas proveržis televizijoje, skrydis į Marsą, puikiai padarytas protų žaidimas. O Lietuvoje su tais televiziniais protų žaidimais nesisekė, labiausiai nesisekė aišku su tokių laidų vedėjais. Pigus pokštautojas A. Valinskas man niekaip nekoreliavo su protu. Dabar galų gale subrendęs A. Valinskas, A. Tapinas ir R. Petrauskas jau tinka. Tikiu jais.
Ar manote, kad Lietuvoje ir pasaulyje nuo ~1985 m. intelekto/žinių svarba ir vertė keitėsi? Kiek ir į kurią pusę?
Na nuo tų laikų neabejotinai intelekto reikšmė pakito: tiesiog išskrido į kosmosą. Palyginsiu kas buvo vertinga pirmais Nepriklausomybės metais ir kas vertinga dabar. Dabar iš intelektinio darbo gali gauti pajamas, prilygstančias anų laikų reketyro pajamoms, ir su nervais bus žymiai ramiau, ir į kalėjimą mažiau šansų pakliūti.
Pernai pasirodė debiutinis jūsų romanas „Vilniaus plovas“ apie XIX a. Rusijos imperiją, kuriam surinkote daug informacijos apie tą laikotarpį. Kaip jums atrodo, kokia buvo intelekto/žinių svarba caro laikais, palyginus su dabartimi?
Pasigirsiu, kol nepamiršau. Jau atidaviau leidyklai “Tyto Alba” savo naują istorinį romaną “Bronislovas ir imperatorius” . Tas pats XIX amžius, šnipai, kulkos ir gražuolės. Tiesa, atsakymo dar negavau ar spausdins. Dabar jie ten skaito ir, matyt, rauda – kiek klaidų…
O mano labai gerbiami filomatai, gal ir naiviai, bet tikėjosi savo intelekto dėka įkalbėti Rusijos carą Aleksandrą I-jį pasukti reformų ir švietimo keliu. Argi nejuokinga – Rusijos valdovą reformų keliu? Ir tie Vilniaus studentai buvo vienas iš paskutiniųjų Lietuvos ir Lenkijos valstybės šansų atgauti valstybingumą. Įvyko kaip įvyko. Filomatams nepavyko. Bet galingas Vilniaus universiteto žinių lygis daug ką po to gelbėjo ir ne tik gyvybes. Net ištremti į paprastus kareivius Sibire ar Orenburge buvę studentai galėjo greitai daryti karjerą ir kopti į padoresnes tarnybos vietas tik dėka savo žinių bagažo, atsinešto iš Vilniaus universiteto ar Kražių gimnazijos. Kai nieko nebeturi, tai gelbsti tik rankos arba galva. Tie protingi vaikinai net moteris gražesnes gaudavo ir dėl jų konkuruodavo su pačiu A.S. Puškinu….
Po praėjusio čempionato „Facebook“ rašėte, kad norėtumėte Lietuvos viktorinų didmeistrio titulo. Kadangi jau turite vicečempiono titulą, jei šiemet Pasaulio viktorinos čempionate užimsite vieną pirmų trijų vietų Lietuvoje – tapsite didmeistriu. Kaip manote, ar pasiseks? O gal taikotės į Lietuvos čempiono laurus?
Į čempionus nesitaikau, jei amžinas čempionas Š. Dirmeikis žais. Visų kitų nebijau. Tas Vilniaus licėjaus auklėtinių vyravimas visuose protų žaidimuose jau šiek tiek erzina. Galvoju atiduoti, jei pavyks, savo jauniausiąją dukrą į licėjų, tai anksčiau ar vėliau ir mes turėsime stiprią palicėjintą komandą. Mažei jau septyneri ir ji jau veržiasi į proto žaidimus. Namie vos nulaikome, siūlome pačiai perskaityti bent tris knygas prieš debiutą proto žaidime. Tad ji kol kas pati sau žaidžia kažkokius savus, bet intelektinius, žaidimus išmaniajame telefone.
Užimti prizinę vietą bus sunku. Mat nežinau kokią dovaną per viktoriną atneš su Tėvo diena pasveikinsianti vyr. dukra. Praeitais metais pataikė, labai prajuokino, atnešė dovanų baltus marškinėlius su užrašu “Geriausiam tėtusikui”. Žaidimas su tais marškinėliais pavyko (antra vieta). Deja, tie laimingieji marškinėliai jau klaikiai sulaistyti vynu, išteplioti šokoladu ir šilauogėmis. Neatplaunami. Tad viską lems tai, kokia bus dovana šiemet Tėvo dienos proga. Kaip patiks, taip ir žaisiu….
Kokia jūsų puikių pasirodymų PVČ paslaptis? Kokiomis savybėmis pasižymite, kurių neturi dauguma Lietuvos žmonių?
Man įdomu. Gyvenimas įdomus ir kupinas juokingų atsitikimų, žmonės aplinkui trenkti ir įdomūs. Vis įdomesnių žmonių pamatai ir patyri keisčiausių naujų potyrių. Ir dar vienas dalykas. Pacituosiu, ką sakė vienas senas gruzinas:
•Vai, – atsiduso senas gruzinas, – anksčiau aš pamatydavau moterį ir iškart norėdavau tik xxx, o dabar aš jau turiu laiko pamatyti grožį.
Gal tai vadinama išmintimi? Nes šiaip nuo 40 metų pagal statistiką visi protiniai pajėgumai mažta, o taip jau vyksta su manimi 15 metų. Protą švelniai keičia išmintis. Bet vis dar išlieka pakankamas proto kiekis susirungti su XXI amžiaus kompiuteriniais priedais – šiuolaikiniais jaunuoliais.
Pasaulio viktorinos čempionate paprastai dalyvaujate su dukterimi Justina Dimaite. Ar kaip nors specialiai skatinote ją susižavėti intelektualiu laisvalaikiu?
Žaisdavome su ja visokius pažintinius žaidimus žemėlapyje, kompiuteryje ir knygas jai skaitydavau. Abiems savo dukroms skaitydavau/skaitau vakarais knygas.
Skaitykite vaikams knygas, žmonės! Bent jau blogiau nebus.