Pirmą kartą po pandemijos taip nuosekliai atnaujinome visus Protu.lt straipsnius apie pabėgimo kambarius Vilniuje, Kaune bei kitur.
Taigi, kokia situacija dabar Lietuvos pabėgimo kambarių rinkoje ir kaip smarkiai ji pasikeitė nuo laikų prieš pandemijos?
Kokie pabėgimo kambariai atlaikė ir kokie neatlaikė pandemijos?
2015-2017 m. pabėgimo kambarių Lietuvoje augo kaip ant mielių, kas savaitę atsidarydavo po naują. Tačiau daug jų buvo labai pigiai įrengti, kai kurie šeimininkai neslėpdavo, kad daiktus surinko “pas močiutę kaime” na ir papildė iš Kinijos užsakytom spynelėm bei “klasikiniais galvosūkiais”.
Vėliau į rinką atėjo tie, kas buvo pasiryžę į savo kambarius investuoti dešimtis tūkstančių, pildyti juos specialiai kambariams pagaminta technika. “Pirmeiviai” kurį laiką dar iš inercijos važiavo (na, kambarys jau įrengtas, išlaikyti nebrangu, atsiliepimai iš senų klientų atveda naujus) – bet pandemija daugybei jų dėjo galutinį brūkšnį. Kiek pabėgimo kambarių po pandemijos neatsidarė iš naujo – beveik visi jie buvo to “seno formato”, pigiai įrengti.
Tie “brangiai įrengti” kambariai beveik visi išliko. Jų šeimininkų kompanijos šiandien turi po daug kambarių kiekviena.
Kodėl kambarių rekonstrukcijos pasidarė retos?
Šios “užsidarymo” tendencijos prasidėjo dar kokiais 2018-2019 m. Tačiau kita tendencija nauja – anksčiau būdavo įprasta, kad net jeigu pabėgimo kambarių šeimininkai ir lieka versle, kambarius jie keičia. Todėl, pavyzdžiui, kambario, kurį apžvelgė protu.lt 2015 m., kokiais 2017 m. jau dažniausiai nebūdavo, kambarys “laikydavo” tik metus-du, tada būdavo išgriaunamas, įrengiamas naujai. Dabar to nebėra – daugelis kambarių, kuriuos apžvelgėme kokiais 2017-2018 m., egzistuoja iki šiol, jei tik jų šeimininkai neišėjo iš verslo ar neuždarė atitinkamo padalinio (pvz. nenutraukė patalpų nuomos).
Anksčiau nuolat rekonstruoti kambarius skatindavo du dalykai. Pirmasis veiksnys – technologijų kaita. “Močiučių daiktų” ir “kiniškų spynelių” kambariai ~2017-2019 m. būdavo “perstatomi” į pilnus technologijų – kad prilygtų gausėjantiems ir stiprėjantiems konkurentams. Antrasis veiksnys – savininkų entuziazmas. Daugeliui įrenginėti pabėgimo kambarius buvo malonumas, jiems vis kildavo naujų ir naujų idėjų – ir nors kartais jas realizuodavo išsinuomoję papildomo ploto ir įrengę kambarį greta, kitais kartais to papildomo ploto nebūdavo, tad tekdavo uždaryti kokį seną “nusibodusį” kambarį. Tais laikais dažnas savininkas “prižiūrėdavo” žaidėjus pats, jam būdavo smagu žiūrėti, kaip sprendžia jo galvosūkius, norėjosi juos kaitalioti ir stebėti, kaip komandos įveiks naujus iššūkius..
Abiejų tų veiksnių šiandien beveik neliko.
Technologijos pasiekė tam tikras “lubas” – atsiradus kambarių, kuriuose tikrai jautiesi “nukeliavęs į kitą pasaulio kraštą ar laiku”, kuriuose rekvizitai sukurti kokybiškai it Holivudo filme (pvz. “Lost Escape” Kaune), kur eiti aukštyn nuo to nelabai buvo. “Didesnių kambarių” kurti neleido ribotas pabėgimui skirtas laikas – kas iš tų papildomų erdvių, jei per 60 minučių dalyviai jų nespės ištyrinėti, į jas neįsigilins. Teoriškai laiko galėtų būti skirta daugiau, bet už dvigubai ilgesnį laiką komandos nenorėtų mokėti dvigubai – todėl augelis eksperimentų su ilgesnio nei 60 min. laiko kambariais buvo panaikinti palengvinus užduotis ir grįžus prie 60 min. “standarto”, o kai kurios garsiai skelbtos idėjos “3 val. pabėgimo namui” ir pan. neįgyvendintos.
Na o kūrėjų entuziazmas priblėso, kai pakankamai “masiškai” įsuktas verslas daugeliui virto rutina. Didžiųjų pabėgimo kambarių kompleksų šeimininkai jau labai seniai patys nežiūri vis panašių žaidėjų klaidų ir nedalina patarimų, samdo tam darbuotojus. Kam po trijų, kam po šešių įrengtų pabėgimo kambarių įrengimo procesas irgi savaip pabosta arba bent jau neteikia tiek malonumo, kad juo užsiimtų nepaisydami visų minusų.
Išliko tik vienas stiprus veiksnys, kodėl pabėgimo kambariai naikinami, nors verslas išlieka. Tai patalpų keitimas – gal dėl pakelto nuomos mokesčio, gal dėl to, kad patalpos pasirodė nepatogios, per mažos. Pavyzdžiui, “Lost Escape” Kaune persikėlė į naujas patalpas ir uždarė senuosius kambarius senosiose patalpose. Kartais persikėlus į naujas patalpas perkeliamas ir kambarys (pvz. “Break Free” taip perkėlė kai kuriuos kambarius Kaune), tačiau kartais kambario perkėlimas kainuoja ne *tiek* ir daug mažiau nei naujo sukūrimas – ypač jei iš seno kambario pritaikoma dalis įrangos. Net kai kambarys ir perkeliamas, jis pasikeičia: tiek dėl progos patobulinimams, tiek dėl skirtingo kambario dydžio ar formos. Kaip ten bebūtų, patalpų keitimai irgi retėja: nes jei verslo pradžioje ~2016 m. dažnas pabėgimo kambario šeimininkas rinkdavosi patalpas negalvodamas toli į ateitį ar plėtrą (tuo laiku kai kurie jų išvis manydavo, kad pabėgimo kambariai – laikina mada), tai persikeldami į naujas patalpas į tai jau žiūri daug rimčiau.
Po kiek pabėgimo kambarių turi jų kompanijos?
Anksčiau ne vienas pabėgimo kambario šeimininkas protu.lt buvo išreiškęs mintį, kad “klientams tas pats pabėgimo kambarys nusibostų, juk į jį einama tik vieną kartą gyvenime, todėl vis reikia juos perkurti iš naujo”. Bet kai Lietuvoje yra ~100 pabėgimo kambarių, tai nebėra tiesa. Gal yra kelios “pabėgikų” komandos visoje Lietuvoje, kurios mėgina pereiti kuo daugiau pabėgimo kambarių, pereina visus, tokios pramogos ieško net užsieny. Bet tai – visiška “anomalija”, iš tokių komandų uždirbsi mažai, nes jų pačių mažai. O daugelis lietuvių vis tiek visų pabėgimo kambarių neišmėgins – nei visų Lietuvoj, nei visų Vilniuj ar Kaune. Tipinis klientas eina į kokį vieną-kitą pabėgimo kambarį per metus per kokią šventę ar gavę dovanų. Jiems tas pats, ar kambarys įrengtas šiemet, ar prieš 5 metus. Tiesą pasakius, įrengtas prieš 5 metus net geriau, nes toks kambarys turės daug apžvalgų, jį tikėtiniau, kad bus išbandę draugai (ir rekomenduos). Maža to, kai kurie pabėgimo kambarių šeimininkai net išreiškė pastebėjimą, kad būna žmonių, kurie antrąsyk eina ir į tą patį kambarį – pvz. su skirtingom draugų kompanijom per skirtingas šventes – ir jeigu tarp apsilankymų prabėgę keli metai, tokie žmonės sprendžia viską ne ką geriau, nei pirmą kartą ten atėjusieji…
Aišku, dauguma klientų visgi nori kas kartą eiti į kambarį, kuriame dar nebuvo. Kelios pabėgimo kambarių kompanijos tad pačios išsiplėtė iki didelio kambarių skaičiaus. Kadangi jų kambariai kokybiški, atsiranda klientų lojalumas jei ne kambariui, tai savininkui / įrengėjui. Išmėginę vieną jo kambarį, jei šis labai puikiai įrengtas, kitą kartą eina į kitą. Bet čia irgi yra “lubos”: jei, tarkim, daugelis žmonių gyvenime aplanko kokius 3 ar 5 kambarius, tai nėra tikslo vienam savininkui turėti 20 kambarių. Tad “lubos” nusistovėjo ties apie 7-10 to paties savininko pabėgimo kambarių viename mieste. “Lost Escape” turi septynis Kaune, “Break Free” septynis Vilniuje ir aštuonis Kaune ir šitie skaičiai per pastaruosius kelerius metus nelabai keitėsi.
Tačiau dažniausias variantas – vienam savininkui priklausantys ~3 kambariai vienas šalia kito. Toks variantas tiesiog efektyviausias palyginus su vieno kambario turėjimu: vienas darbuotojas gali prižiūrėti 3-4 kambarius, įleisti ir išleisti komandas; keli kambariai taip pat leidžia priimti didesnes kompanijas vienu metu (pvz. 12 žmonių, kurios gali “pasiskirstyti” po kambarius), be to, didesnė tikimybė, kad bent vienas kambarys reikiamu metu bus laisvas. Didesniam kambarių skaičiui gali būti sunkiau surasti patalpas, nepakakti vieno darbuotojo.
Geras pavyzdys – “Smart Rooms” Vilniuje. Jie pradėjo nuo vieno kambario, per metus-kitus išsiplėtė iki trijų kambarių, kurie dabar jau “laikosi” kelis metus, prie jų yra erdvė žaidimams jei norima praleisti šiek tiek laiko prieš ar po kambario.
Kokios populiariausios pabėgimo kambarių rūšys?
Pabėgimo kambarių rinkoje toliau tęsiasi susiskirstymo į rinkos segmentus tendencijos. Dar didesnis procentas kambarių nei kada seniau priklauso vienai iš šių kategorijų:
*Erotinės tematikos kambarys (orientuotas į bernvakarius ir mergvakarius).
*Vaikams skirtas kambarys (orientuotas į vaikų gimtadienius).
*Siaubo kambarys.
Nors kai kurie “siaubo pabėgimo kambariai” yra tiesiog pabėgimo kambariai su šiek tiek “nejaukia” tema, garsiausi ir brangiausi jų “kerta žanro normas”. Tai yra, vietoje kambario ten veiksmas vyksta daug didesniame plote, tipinių galvosūkių mažiau, užtat gąsdina gyvi aktoriai, aplink dalyvius vyksta tam tikras “immersive theater” spektaklis. Tiesą pasakius, užsienyje tikriausiai daug šių kambarių nė nesivadintų pabėgimo kambariais – o tiesiog siaubo kambariais – ir paskutinės detalės, kurios panėšėja į pabėgimo kambarius (daugiau ar mažiau simbolinės “užduotys”), ten būtų panaikintos. Tačiau Lietuvoje iki pabėgimo kambarių išplitimo neturėjome jokios siaubo kambarių tradicijos (neskaičiuojant keleto vaikiškų kambarių iš Čekijos atvažiuodavusiuose lunaparkuose ir trumpalaikių eksperimentų). Naują produktą visada paprasčiau reklamuoti pasinaudojant senu – taigi, ir siaubo kambarių autoriai savo reklamose dažnai vartoja lietuvio ausiai jau tokį įprastą žodį “pabėgimo” ir perima tam tikrų pabėgimo kambarių detalių.
Erotinės tematikos pabėgimo kambariai, tuo tarpu, yra tiesiog pabėgimo kambariai su tokia užduočių ar dekoracijų tema, nieko daugiau – nesijaudinkite…
Vis dažnesnis dalykas – “galvosūkiai į namus” (arba kokį korporatyvinį renginį) tarsi “laikinas pabėgimo kambarys” – tai padeda “paimti” tuos klientus, kurie dėl šventės pobūdžio vis tiek negalėtų atvykti į pabėgimo kambarį. Paprastai tokius galvosūkius siūlo pabėgimo kambarių savininkai kaip alternatyvą kambariui. Pavyzdžiui, “Smart Rooms” siūlo detektyvines byla, kur gauni paštu visą medžiagą, įrodymus, ir su draugais narplioji bylą; kitos kompanijos siūlo “galvosūkių dėžutes”, kurias reikia sugalvoti, kaip atidaryti.
Kaip keitėsi pabėgimo kambarių kainos ir pelnai iš jų?
Naujų šeimininkų į pabėgimo kambarių rinką jau ateina – bet jau mažai. Per visus 4 metus 2020-2024 m. atsidarė mažiau naujų pabėgimo kambarių įmonių, nei atsidarydavo per kelis kokių 2016 m. mėnesius. Kas norėjo tame save išbandyti, jau išbandė. Kai kurie išbandė ir tikėdamiesi lengvų pinigų: “Pala, taigi ir aš galiu spynelių prikabinėti, galvosūkius kurti mėgstu, tokio tarybinio sandėlio rūsio nuoma beveik nieko nekainuoja – ir ką, man visi mokės 50 eurų už *valandą*?”. Bet, tiesą pasakius, ir 2016 m. “lengvi pinigai” iš pabėgimo kambarių jau buvo mitas – nors kambarį nagingas ir išradingas žmogus ir galėdavo įrengti “už centus”, tam, kad pritrauktų klientų dėmesį, privalėdavo pirkti reklamą (ypač “Google” paieškos pozicijas), o kai šitiek kambarių konkuravo dėl klientų ir reklamos pozicijų, ta reklama pasidarė labai brangi, jai ir išeidavo didelė pabėgimo kambarių šeimininkų “lengvų pinigų” – arba jiems tekdavo susitaikyti, kad į kambarį ateis kokia viena komanda per savaitę ar dvi savaites. Na o dabar, kai naujo kambario įrengimui, kad atitiktų šiuolaikinį kokybės standartą, bent jau didmiesčiuose dažniausiai reikia samdyti specialistus, gaminti dekoracijas ir techniką pagal užsakymą – tai net ir “lengvų pinigų iliuzijos” nebelieka.
Tiesa, 50 eurų – šiandien nebe 50 eurų… Pabėgimo kambarius neišvengiamai sudrebino infliacija, kuri po pandemijos Lietuvoje siekė keliasdešimt procentų. Jei anksčiau pabėgimo kambarys įprastai kainuodavo 30-60 eurų, dabar jau 50-80 eurų. Vis daugiau pabėgimo kambarių šeimininkų taiko užsienyje įprastą modelį, kad mokama ne už komandą, tačiau už kiekvieną žmogų (nustačius kažkokį žmonių minimumą). Iš pabėgimo kambario savininko pusės tai neturi logikos (nes tiek 4, tiek 6 žmonių komandai prižiūrėti reikia tiek pat laiko, didesnės komandos gal net išeina iš kambarių “efektyviau”) – tačiau tai leidžia uždirbti šiek tiek daugiau, kadangi didesnė komanda, jei kiekvienas moka už save, bus linkusi susimokėti daugiau, kiekvienas dalyvis, vertindamas, kiek gali skirti pramogai, šią sumą lygins su kitom pramogom (kinas, koncertas, sporto varžybos…), o ten visur mokama už žmogų. Bet visa tai reiškia, kad, jei esate įpratęs žaisti su didele komanda (6-8 žmonių), jums pabėgimo kambariai pabrango dar labiau, nei kitiems.
