Viktoro Peršino tempai – iki 10 viktorinų per mėnesį
2015 m. Pasaulio viktorinos čempionatas sugrįš ir į Šiaulius. Pirmąsyk Saulės miesto čempionas išrinktas pernai – garbingą viktorinų meistro titulą tada iškovojo architektas Viktoras Peršinas. Kalbiname jį.
2014 m. tapote ne tik Šiaulių čempionu, bet ir geriausiai pasirodžiusiu žaidėju už Vilniaus ribų. Visgi, visas pirmasis Lietuvos dešimtukas – Vilniuje. Kaip manote, kodėl PVČ Lietuvoje dominuoja vilniečių rezultatai? Ar gali šiauliečiai dar rimčiau „mesti pirštinę“ sostinei?
Tai, kad pirmasis dešimtukas Vilniaus gyventojai yra pakankamai dėsninga, įvertinus gyventojų skaičių, universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų koncentraciją šiame mieste ir visoje šalyje. Aktyviausi tokio pobūdžio renginių dalyviai yra studentai, aukštųjų mokyklų dėstytojai. Užsiimantys savo verslu, dirbantys privačiose įmonėse žmonės ir dalyvavimui, ir pasiruošimui tokiems renginiams turi mažiau laiko. Visgi nemanau, kad kvizų rezultatai parodo protingiausių žmonių koncentracijos vietas. Tiesiog Vilniuje tai populiaresnis užsiėmimas, yra nemažai įvairaus lygio šios pramogos organizatorių. Tai, kad prie rezultato parašyta gyvenamoji vieta – Vilnius, dar nereiškia, kad tas žmogus gimė ir augo sostinėje. Šiauliečiai visais laikais garsėjo kaip netradicinių, originalių idėjų ir žmonių tiekėjai didesniems miestams. Tokie kvizai visų pirma yra pramoga ir prasmingas laiko leidimas, kuriame pergalę lemia ne tik žinios, bet ir tinkamas nusiteikimas, ir paprasčiausia sėkmė.
Jūsų viktorinų komanda „Iš Kišenės“ – žymi ne tik Šiauliuose, bet ir Lietuvoje. Net savo Facebook puslapį turite. Kokiose viktorinose esate dalyvavęs su ja ar pats vienas? Kiek kartų vidutiniškai per mėnesį žaidžiate?
Nepavadinčiau „Iš Kišenės“ vien tik savo komanda, iš esmės tai tiesiog bendraminčių būrelis. Visi jos nariai vienaip ar kitaip yra pasižymėję įvairiose intelektualiose pramogose. Vienas jų, beje, yra tapęs PVČ Klaipėdos čempionu [Gytis Baranauskas – red. past.]. Facebook puslapis skirtas daugiau greitam pasikeitimui informacija, o ne komandos reklamai ar kitokiai veiklai.
„Iš Kišenės“ stengiasi dalyvauti visuose prieinamuose tokio pobūdžio žaidimuose. Šiais metais mūsų komanda dalyvavo žaidimuose „Protų kovos su Robertu Petrausku“, „Protų lyga arba „Ko nežino Kazys?“. Gaila, bet šiais metais Šiauliuose nevyko „Auksinio proto“ turnyro žaidimai, teko vykti į Klaipėdą ir išsikovoti teisę dalyvauti finale kaip Klaipėdos komandai. Mūsų komandos nariai dalyvauja ir televiziniuose žaidimuose, dalyvavome „Auksinio proto“ filmavimuose. Per mėnesį vidutiniškai žaidžiame 8 – 10 žaidimų. Beveik visi mūsų komandos nariai dalyvauja ir individualaus pobūdžio viktorinose, tokiose kaip Pasaulio viktorinos čempionatas.
Asmeniškai man labai patinka kad atsirado ir Nacionalinė viktorina, skatinanti labiau domėtis savo kraštu.
Turbūt nedažnas Lietuvis yra dalyvavęs tiek skirtingų viktorinų, kiek jūs. Kokios viktorinos geriausios? Kas labiausiai lemia, kad jūs ar „Iš Kišenės“ į tam tikras viktorinas norite grįžti?
Geriausi žaidimai tie, kurių organizatoriai skiria daugiausiai pastangų kurdami originalius klausimus, nekopijuoja jų iš kitų tokio pobūdžio žaidimų, naudojasi patikrinta informacija, nedaro faktinių ir formulavimo klaidų.
„Žmogus iš šalies“ dar, matyt, norėtų paklausti: o kodėl apskritai skiriate vakarus šiai pramogai? Vietoje teatro, klubo, sporto, televizoriaus…
Šios pramogos negalima atskirti nuo kitos populiariosios kultūros – informacija apie kultūrinį gyvenimą, sportą, televizijos programas taip pat naudojama kuriant klausimus, nežinodamas to, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje neatsakysi ir į pateikiamus klausimus, o turnyrai paprastai vyksta klubuose, kavinėse. Taigi ir teatras, ir kinas, ir sportas nelieka be dėmesio. Kvizų, protų kovų žaidėjai tikrai nėra kokia uždara sekta, užsidariusi rūsiuose ir užsiimanti tik jiems patiems suprantama veikla.
Lietuvos žiūrovai galėjo jus išvysti „Kas? Kur? Kada?“ televizijos žaidime. Rusų tarpe šis žaidimas kultinis. Žaidžiamas ir kitur Rytų Europoje, tačiau daugiausiai rusų kalba, rusų bendruomenėse. „Eksportas“ į Vakarus sunkiai sekasi, o ir Lietuvoje žaidimas teatlaikė du sezonus. Kaip manote, kodėl viktorinų skoniai Rytuose ir Vakaruose taip skiriasi?
Rusijoje šis žaidimas skaičiuoja 40 metį. Su juo užaugo visa karta, tai ne šiaip žaidimas, tai jau tradicija, gyvenimo būdas. Negalima tikėtis, kad tiesiog perkėlus žaidimo šabloną į kitą aplinką jis iškart taps beprotiškai populiarus ir pradės nešti komercinę naudą. Savo žaidėjus ir žiūrovus pirmiausia reikia užsiauginti. Jei projektas būtų startavęs ne komercinėje televizijoje galbūt būtų gyvavęs iki šiol. Tai tikrai ne skonių skirtumas, ir rusiškame šio žaidimo variante dayvauja lietuviai, siunčia lietuviškus klausimus.
„Kas? Kur? Kada?“ pasižymi „klausimais išmąstymui“. Panašūs populiarūs ir Lietuvoje, net barų viktorinose. Anglijoje, „kvizų“ gimtinėje, tuo tarpu, dažniau klausinėjama faktų (tereikia prisiminti TV žaidimą „Kas laimės milijoną?“). Pasaulio viktorinos čempionatas stengiasi apjungti abi tradicijas. Kokie klausimai jums labiau patinka („išmąstymui“, „logikai“ ar „žinioms“), kokie lengvesni?
Man patinka klasikinių humanitarinių žinių – istorija, literatūra, meno pagrindu sukonstruoti klausimai. Nemėgstu klausimų su pateiktais atsakymo variantais, konkrečių faktų ar datų klausinėjimo. Geras klausimas, mano manymu, tada, kai remdamasis savo patirtimi, suvokdamas kultūros, istorijos, kitus dėsningumus gali atsakyti į klausimą ir nežinodamas konkretaus atsakymo. Žaisdamas tikrai nesidžiaugiu „lengvais“ klausimais, man labiau patinka įdomūs. Net ir neatsakytas klausimas gali teikti malonumą, jei jo atsakymas padeda sužinoti ką nors naujo.
Ir Rytų, ir Vakarų viktorinose bendra, kad gana mažai klausimų būna iš techninių, tiksliųjų, gamtos mokslų. Net Pasaulio viktorinos čempionate, kur daug dėmesio kreipiama į klausimų įvairovę, visi jie telpa į vieną temą („Mokslas“), kai tuo tarpu socialiniams ir humanitariniams skirtos trys temos. Ar manote, kad jums, kaip architektui, dėl to sunkiau viktorinose, nei, tarkime, istorikui ar politologui?
Architekto išsilavinimas – toli gražu ne vien specialiosios žinios. Architekto darbui reikalingas bendras pasaulyje vykstančių procesų, jų mechanizmų suvokimas – istorinių, meno, kultūros, mokslo tendencijų žinojimas. Architektas – tai ne vien specialybė, tai ir gyvenimo būdas, tą patį galima pasakyti ir apie kvizų, protų kovų dalyvius.